Jurgis Čiurlys
Jurgis Čiurlys (1881 m. vasario 3 d. Itkonyse, Kupiškio valsčius – 1959 m. rugsėjo 14 d. Niujorke) – inžinierius geležinkelininkas, mokslininkas, politinis veikėjas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Mokėsi Virbališkio pradžios mokykloje, 1892–1900 m. Šiaulių gimnazijoje, kurią baigė sidabro medaliu. 1901–1904 m. studijavo Peterburgo universitete. 1902 m. trumpam pašalintas už dalyvavimą studentų riaušėse. 1904 m. įstojo į Peterburgo technologijos institutą, kurį baigė 1913 m. Ketverius metus buvo Peterburgo lietuvių studentų draugijos pirmininkas.
1913–1914 m. dirbo Vilniaus kanalizacijos statyboje. 1914 m. mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo Tulos ginklų gamykloje, ten buvo Lietuvių tremtinių klubo pirmininkas.
1918 m. grįžo į Vilnių. 1918 m. gruodžio 3 d. tapo Susisiekimo ministerijos techninės tarnybos nariu, nuo 1918 m. gruodžio 26 d. valdininkas ypatingiems reikalams. 1919 m. „Socialdemokrato“ redaktorius.
Lietuvos geležinkeliuose[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuo 1919 m. gegužės 20 d. Kauno geležinkelio dirbtuvių viršininkas. 1922 m. kovo 27 d. komandiruotas į Maskvą perimti Lietuvai pagal Taikos sutartį priklausiusias susisiekimo priemones.
Nuo 1927 m. balandžio 1 d. Lietuvos geležinkelių Traukos tarnybos viršininko pavaduotojas, nuo 1928 m. kovo 26 d. viršininkas, nuo 1930 m. lapkričio 13 d. Susisiekimo ministerijos inžinerinės tarybos pirmininkas, nuo 1935 m. sausio 1 d. Geležinkelių direktoriaus pavaduotojas, 1935–1938 m. direktorius, vėliau – Susisiekimo ministerijos vyriausiasis inspektorius.
Nuo 1936 m. vasario 29 d. Lietuvos energetikos komiteto pirmininkas. 1940 m. rugpjūčio mėn. bolševikų paskirtas Geležinkelių direktoriumi, bet dirbti atsisakė. Juo tapo tik 1941 m. birželio mėn., užėjus vokiečiams.
Mokslininkas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1919–1922 m. dėstė fiziką Vilniaus lietuvių gimnazijoje. Nuo 1922 m. lapkričio 1 d. Lietuvos universiteto Technikos fakulteto vyr. asistentas, nuo 1925 m. spalio 1 d. docentas, 1942–1944 m. profesorius. Skaitė mašinų detalių ir keliamųjų mašinų kursą, dėstė bendrąją mašinų teoriją.
Parengė ir išleido hektografu spausdintus paskaitų kursus: „Mašinų detalės“ (1924–1925 m.), „Keliamosios mašinos“ (1932 m.), „Mašinų teorija“ (1940 m.). Aktyviai dalyvavo Lietuvos technikų draugijos veikloje, buvo vienas jos steigėjų, valdybos sekretorius, vėliau – Lietuvos inžinierių sąjungos valdybos pirmininko pavaduotojas ir mechanikų sekcijos pirmininkas. Paskelbė daugybę savo specialybės straipsnių žurnaluose „Sąsieka“(1927–1928 m.), „Technika“ (1928 m.), „Technika ir ūkis“ (1933–1936 m.).
Baigiantis karui 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1945–1946 m. dalyvavo organizuojant Pabaltijo universitetą Hamburge ir Pineberge, 1946–1947 m. jame dėstė. 1947 m. Pabaltijo universiteto Mechanikos fakulteto dekanas. 1947 m. gruodžio 22 d. išvyko į JAV. 1948–1950 m. gegužės 22 d. dėstė Fort Veino technikos mokykloje.[1]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Jurgis Čiurlys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 371 psl.