Juozas Strolia
Juozas Strolia (1897 m. sausio 11 d. Velykūnų k., Leliūnų valsč., Utenos apskr. – 1969 m. vasario 15 d. Čikagoje, IL) – smuikininkas, pedagogas, chorvedys, istorikas, kompozitorius.[1]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vaikystėje išmokęs smuikuoti, mokė ir kitus, giedojo Leliūnų bažnyčios chore.[2] Jo iniciatyva susibūręs bažnytinis choras dainavo lietuviškas patriotines dainas, dalyvavo klojimų vakaruose ir gegužinėse. J. Strolia savanoriu dalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės kovose. 1921–1924 smuikuoti mokėsi Kauno muzikos mokykloje, griežė Karių klubo kvintete. J. Žilevičiaus paragintas 1924–1929 smuiko studijas tęsė Klaipėdos muzikos mokykloje – konservatorijoje pas E. Leichnerį, su savo mokytoju griežė mokyklos simfoniniame orkestre, pas S. Šimkų ir J. Žilevičių mokėsi kompozicijos. 1927 susibūrusiam mokyklos vyrų chorui harmonizavo lietuvių liaudies dainas, kurias spausdino žurnale „Muzikos atžalos". Su J. Žilevičium rinko liaudies dainas – surinko per 1400 tekstų ir melodijų. Pirmuoju smuiku griežė styginių kvartete. Vedė dainininkę Žentą Grubaitę (1902–1951), su kuria kartu koncertavo ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje. J. Strolia vertė iš italų, vokiečių ir rusų kalbų klasikinių operų ir romansų tekstus.
1929–1936 Tauragės aukštesniosios komercinės mokyklos muzikos mokytojas ir choro vadovas. 1931 subūrė Tauragės miesto vyrų chorą (apie 25 dainininkus), kuris išmokęs nemažai lietuvių kompozitorių harmonizuotų liaudies dainų ir klasikinių kūrinių, surengė koncertų Tauragėje, Raseiniuose, Skaudvilėje, Gaurėje, Žygaičiuose ir Dauglaukyje, atlaidų metu giedodavo bažnyčiose. Chorų varžybose Panevėžyje laimėjo pirmąją vietą ir aukščiausią prizą. 1936–1940 J. Strolia Šiaulių mokytojų seminarijos muzikos ir dainavimo mokytojas, vadovavo Saulių kuopos chorui, su kuriuo 1937 chorų varžybose Panevėžyje laimėjo antrąją vietą. 1939 pradėjo dirbti ir Šiaulių muzikos mokykloje – dėstė violą (altą), muzikos istoriją ir kitas teorines disciplinas. Bolševikams okupavus Lietuvą, buvo suimtas ir kalintas.
J. Strolia Lietuvoje atliko didelį kultūrinį ir muzikinį darbą. Rinko ir harmonizavo lietuvių liaudies dainas, sukūrė apie 100 dainų chorams ir solistams, kantatą „Tvanas“, mišias, giesmių, pjesių smuikui ir fortepijonui, parašė muziką K. Jurašiūno inscenizuotai pasakai „Eglė žalčių karalienė“ (1937), sukūrė dainų jaunimui, šauliams ir kariams. Parengė „Smuiko mokyklą“, leido muzikos teorijos ir solfedžio pratimų konspektus: 1933 išleistas I sąsiuvinis (1934 ir 1935 dar pakartotas), 1935 II sąsiuvinis. Parašė vadovėlį „Trumpa muzikos istorija“ (1936). Aktyviai dalyvavo Lietuvos muzikų draugijos veikloje. 1938 šios draugijos suvažiavime skaitė pranešimą „Muzikos istorijos mokymo metodika bei priemonės".
1941 išvykęs į Vokietiją, J. Strolia dvejus metus dirbo Dresdeno Theater des Volkes orkestro smuikininku,[2] lankė pedagoginius kursus Dresdeno konservatorijoje ir gilino kompozicijos žinias pas prof. Viecenzą. Atlikęs privalomą pedagoginę praktiką, 1943 įgijo teisę dėstyti muziką Vokietijos vidurinėse mokyklose, mokytojavo Dresdeno aukštesniojoje mokykloje ir mergaičių gimnazijoje. Po karo gyveno Hanau, Detmoldo, Uchtės, Wehneno ir Oldenburgo stovyklose, vertėsi muzikos pamokomis, mokytojavo lietuvių gimnazijose ir vadovavo chorams. Kūrė dainas ir giesmes, harmonizavo liaudies dainas. Vien 1945–1950 parašė 120 įvairių kūrinių, rašė pratimus smuikininkams ir dainininkams. 1947 Amerikos lietuvių Vargonininkų sąjungos surengtame konkurse „Šienapjūtės daina" laimėjo pirmąją premiją.
1952 J. Strolia atvyko į JAV. Trumpai gyveno Čikagoje, paskui persikėlė į Los Andželą, CA, o 1954 m. žiemą į Bostoną, MA.[2] Pradėjo sudarinėti anglų, lotynų, lietuvių, vokiečių, rusų kalbų ir botanikos žodynėlius. 1955 m. išvyko į Braziliją – vargonininkavo Vila Zelina ir San Paulo lietuvių Šv. Juozapo parapijose. Su San Paulo LB mišriuoju choru (37 moterys ir 22 vyrai) 1955 giedojo Rio de Janeiro Katedroje Eucharistinio kongreso metu. 1957 grįžo į JAV, kiek laiko gyveno Filadelfijoje, PA, ir vadovavo lietuvių chorams. Paskui dvejus metus gyveno Rochesteryje, NY, ten 1958–1959 vadovavo Šv. Cecilijos chorui, nuo 1960 iki mirties gyveno Čikagoje. Vertėsi muzikos pamokomis ir fortepijonų derinimu, vargonininkavo, rinko lietuvių liaudies dainas, išvertė iš anglų kalbos R. Kelly knygą „Tema ir variacijos“, rašė studiją apie akordeono priežiūrą, parašė knygą „Lietuvos Vyčio pėdsakais“. Keliuose žurnalo „Muzikos žinios“ numeriuose paskelbė straipsnį „Klaipėda – derlinga muzikos darbo dirva“, parašė „Portugalų kalbos vadovėlį“. Buvo poliglotas, mokėjo 14 kalbų. Gyvendamas JAV, harmonizavo lietuvių liaudies dainas, kūrė dainas vyrų ir mišriesiems chorams, solistams ir vaikams. Giesmės „Salve, Regina“, „Marija“ Lietuvos kultūros fondo konkurse apdovanota trečiąja premija (1949). Parašė mišias vaikams, kūrinių vargonams ir fortepijonui („Lietuvos godos“, „Tėvynės aidai“), populiarios solo dainos „Kada manęs nebus“ ir „Kai numirsiu“, sukūrė kūrinių styginių orkestrui ir daug kitokių kompozicijų. Iš viso J. Strolios kūrybinį palikimą sudaro per 300 kūrinių, kurių nemaža dalis išleista, bet yra likusių ir rankraščiuose. Jo harmonizuotos liaudies dainos „Ei, didi, didi“, „Vai ir prijojo“, daina vyrų chorui „Namo“ skambėjo JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėse. O Lietuvos chorai labiausiai pamėgo kompozitoriaus harmonizuotas liaudies dainas „Tykus buvo vakarėlis“ ir „Valiok, dalgeli". Tautosakos archyvui jis surinko per 500 melodijų.
Išaugino tris sūnus – Vytautą, Faustą ir Herkulį – kurie visi muzikai profesionalai.[2]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999.
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Juozas Strolia 15min Tikrinta 2020-08-17.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 Juozas Strolia Tikrinta 2020-08-17