Juozas Kudokas
Juozas Kudokas (1912 m. lapkričio 24 d. 0elwein, Iowa, JAV – 1958 m. kovo 8 d. Kaune, palaidotas Panevėžyje) – fagotininkas ir chorvedys.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tėvas Jonas Kudokas buvo kapelmeisteris, pedagogas ir kompozitorius, dirbo B. Oginskio orkestro mokykloje Rietave. Tėvai su mažuoju Juozuku grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Baibokų kaime, Krekenavos valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Paūgėjęs įstojo į Klaipėdos muzikos mokyklą – konservatoriją, kur įgijo fagotininko specialybę. Baigęs mokyklą, dirbo Valstybės teatro simfoninio orkestro fagoto koncertmeisteriu, iš operos choristų sudarė vyrų vokalinį oktetą ir surengė keletą koncertų. Vieną vasarą buvo Liepojos simfoninio orkestro solistas ir fagoto koncertmeisteris – atliko solo partiją K. M. Weberio Koncerte fagotui ir orkestrui.
Nuo 1937 m. vadovavo Kauno „Dainos“ draugijos mišriajam chorui, kurį išmokė nemaža lietuvių kompozitorių kūrinių ir surengė keletą koncertų. 1939 m. gruodžio 16 d. kolektyvas koncertu pažymėjo savo kūrybinės veiklos 40-metį. 1941 m. birželio 9 d. Valstybės teatre choras surengė paskutinį savo koncertą (sovietai, okupavę Lietuvą, visas visuomenines ir politines organizacijas bei partijas likvidavo). Skambėjo Juozo Neimanto daina „Pasisėjau žalią rūtą“, Stasio Šimkaus „Tu pasakyki man, saulužėle“, „Šermukšnėlė“ ir „Oželis“, Česlovo Sasnausko „Užmigo žemė“ ir kitų kompozitorių dainos.
Pirmosios sovietų okupacijos metais J. Kudokas sąjunginiame instrumentalistų konkurse Maskvoje laimėjo antrąją vietą. Vokiečių okupacijos metais trumpai mokėsi Kauno konservatorijoje dirigavimo ir specialiosios harmonijos pas Juozą Tallat-Kelpšą. Susirgęs tuberkulioze, kurį laiką gydėsi Kauno Panemunės sanatorijoje. Antrosios sovietų okupacijos metais buvo ištremtas į Sibirą, kur dirbo įvairius fizinius darbus. Po penkerių metų grįžęs į Lietuvą, vėl gydėsi Panemunės sanatorijoje. Sukūrė keletą dainų chorui.[1]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999.