Juozas Malinauskas
| Juozas Malinauskas | |
|---|---|
| Gimė | 1888 m. vasario 11 d. Paberžinė, dab. Utenos raj. |
| Mirė | 1977 m. birželio 9 d. (89 metai) Paberžinė, Utenos raj. |
| Palaidotas (-a) | Vyžuonų kapinėse |
| Tėvai | Karolis Malinauskas (1841–apie 1917), Zofija Kalinauskaitė-Malinauskienė (1864–1934) |
| Sutuoktinis (-ė) | Ona Gražytė-Malinauskienė (1901–1970) |
| Veikla | pedagogas, švietėjas |
| Žinomas (-a) už | Vilniaus konferencijos dalyvis |
Juozas Malinauskas (1888 m. vasario 11 d. Paberžinėje, dab. Utenos raj. – 1977 m. birželio 9 d. ten pat) – pedagogas, švietėjas, Vilniaus konferencijos (1917 m.) dalyvis.[1][2]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė miškininko Karolio ir valstietės Zofijos Malinauskų šeimoje, kartu užaugo su dviem seserimis. Tėvas buvo knygnešys, motina vaikystėje mokė skaityti maldaknygę. Tėvas neleido eiti į rusišką mokyklą, todėl mokėsi pas daraktorių. Toliau lavinosi privačiai, ruošėsi gimnazijos egzaminams ir 1906 m. eksternu baigė Utenos gimnaziją.[1] Po to dirbo Utenos kooperatyve, buvo krautuvės vedėjas.
Kaimyniniuose Vyžuonų, Debeikių ir Leliūnų valsčiuose J. Malinauskas propagavo lietuvybę: organizavo švietėjiškas paskaitas, įvairius ratelius, kultūrinius renginius. Apie 1910 m. įkūrė Pirmeivių organizaciją, kurioje subūrė Vyžuonų apylinkių jaunimą, vykdė lietuvišką veiklą, vaikus mokė rašto.[1]
1917 m. Vyžuonų valsčius J. Malinauską išrinko savo atstovu į Vilniaus konferenciją. Dalyvaudamas jos darbe, susipažino ir artimai bendravo su Mykolu Karosu, o Lietuvos Tarybos rinkimuose padėjo krikščionių demokratų bloko atstovams. Vėliau su Lietuvos Tarybos nariu Steponu Kairiu Vyžuonų parapijos susirinkimuose jis pristatė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo idėją.[1]
1919 m. Kaune baigė švietimo draugijos „Saulės“ mokytojų vasaros kursus, vėliau lankė mokytojų kursus Rokiškyje. 1919–1920 m. buvo pradžios mokyklos mokytoju Tirmūnuose (Utenos raj.), 1920–1922 m. – Mickūnuose (Anykščių raj.).
1922 m. Debeikių bažnyčioje susituokė su Ona Gražyte (su ja užaugino 8 vaikus).
1922–1927 m. mokytojavo Šeimyniškių (Anykščių raj.) pradžios mokykloje, buvo jos vedėjas. Vėliau pedagoginės veiklos nebetęsė ir grįžo į gimtąją Paberžinę, kur vertėsi žemdirbyste šeimos ūkyje. Iki 1940 m. dirbo Vyžuonų ūkininkų sąjungos Smulkaus kredito banke kasininku, papildomai įsidarbino žemės matininku.
1949 m. tapo Tirmūnuose kuriamo kolūkio nariu, dirbo buhalteriu, revizoriumi, sąskaitininku. Apie 1961 m. išėjo į pensiją.
Nuo jaunystės, jau pramokęs rašyti, J. Malinauskas pradėjo eiliuoti. Jis kūrė didaktinio pobūdžio eiles primityvistine eilėdara, eiliavo prisiminimus apie savo gyvenimo patirtis. 1982 m. savilaidos būdu išleistas mašinraščio leidinys, kuriame pristatytas jo 1914–1966 m. sukurtų ir išlikusių eilių rinkinys „Lietuvos amžių praeities bangose“.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 Juozas Malinauskas anykštenai.lt
- ↑ Algirdas Vyžintas. Vyžuonos. Kraštas ir žmonės. 2006, Utena: Utenos Indra