Julijus Kuznecovas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Julijus Kuznecovas (latv. Jūlijs Kuznecovs, 1843 m. Alūksta1905 m.) – latvių etnografas, teisininkas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1871-1873 m. studijavo Sankt Peterburgo universitete. 1873-1883 m. taikos teisėjas Valkaviske (dab. Baltarusija), 1883-1889 m. valstiečių reikalų komisaras Kretingoje, nuo 1890 m. – Valkoje (Latvija). Už palankumą Vecgulbenės valstiečiams buvo perkeltas į Turkestaną apskrities muitinės inspektoriumi.

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tyrė latvių, lietuvių, prūsų, slavų kalbas ir buitį. Rusijos mokslų akademijai pavedus apkeliavo Lietuvą. XIX a. antroje pusėje vienas pirmųjų latvių etnografų parašė mokslinių straipsnių apie latvius ir lietuvius (1870 m.), apie lietuvių tautybę, etnografinius bei istorinius tyrinėjimus Vakarų krašte (abu 1871 m.), juos dažniausiai spausdino Rusijos geografijos draugijos leidiniuose. 1896 m. tyrė senovinius dvigubus lietuvių asmenvardžius.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Gintautas EreminasJulijus Kuznecovas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 354 psl.