Jono Jablonskio sodyba-muziejus

Koordinatės

54°49′39″š. pl. 23°11′05″r. ilg. / 54.82752°š. pl. 23.184816°r. ilg.

Vieta

Šakių rajono savivaldybė

Seniūnija

Griškabūdžio seniūnija

Plotas

16 781 m²

Registro Nr.

u. k. 10550 / 31136 / 31137

Jono Jablonskio sodyba-muziejus – kalbininko, kritiko, vertėjo Jono Jablonskio (1860–1930), pasirinkusio Rygiškių Jono slapyvardį, tėviškė, esanti Šakių rajono savivaldybėje, Griškabūdžio seniūnijoje, Rygiškių kaime. „Jablonskynės“ sodyba su jame įsikūrusiu J. Jablonskio memorialiniu muziejumi pasiekiama iš Griškabūdžio miestelio pagal kelyje pastatytas rodykles (apie 3 km).

Sodyba yra nacionalinės reikšmės kultūros paminklas, 1993 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą.^[1] Zanavykų kraštui XIX a. būdingos sodybos statinių kompleksą formuoja išlikusi stuba (gyvenamasis namas) ir klėtis su prieklėčiu, kurie buvo pastatyti XIX a. 4-ame ketvirtyje (1976 m. perstatyti).^[1] Sodybą supa pasodinti lapuočiai medžiai: ąžuolai, klevai, uosiai ir liepos, telkšo kūdra. Kieme auga brandus ąžuolas, vadinamas Rygiškių Jono ąžuolu. Šalia stubos pastatytas koplytstulpis „Mūsų kraštiečiui rašytojui kunigui Antanui Tatarei atminti”. Sodyba įsikūrusi atviroje, lygioje vietovėje, supama dirbamų laukų.

Memorialiniame muziejuje eksponuojami kalbininko moksliniai darbai, šeimos, giminės nuotraukos, kita archyvinė medžiaga, taip pat skirta vietos žymiems iš šio krašto kilusiems žmonėms. Sodyboje rengiamos kaimo teatrų šventės, jaunųjų kanklininkų stovyklos, kiti renginiai.^[2]^[3]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

J. Jablonskis gimė Kubilėlių kaime (netoli Kudirkos Naumiesčio). Sodyba buvo pačiame pasienyje, prie Šešupės. Dėl valdžios persekiojimų (tėvas padėdavo kontrabandininkams pereiti sieną) Jablonskiai persikėlė į Meištus prie Naumiesčio, o 1877 m., kai Jonui buvo 17 metų, – į Rygiškius prie Griškabūdžio. Tėvų sodyboje gyveno su pertraukomis 1877–1930 m. Čia jis buvo ilgiau apsistojęs 1885–1886 m., kai, baigęs Maskvos universitetą, negalėjo gauti darbo nei Lietuvoje, nei Rusijoje. Jis labai mėgo Rygiškius, iš šio kaimo žmonių sėmėsi gyvos kalbos pavyzdžių, kurie padėjo jo studijoms. Tėviškėje kalbininkas buvo retesnis svečias po 1890 m., kai vedė Konstanciją Sketerytę.^[1]

Suvalkiečių Jablonskių ūkis buvo vidutinio dydžio. Manoma, jog tuomet sodyboje stovėjo daugiau ūkinių pastatų, besirikiuojančių pagal keturias kiemo kraštines linijas: kluonas, tvartas, sandėliukas ir kt. Iš atsiminimų žinoma, jog sodyba visu perimetru buvo apsodinta medžiais.^[1]