Jonas Kimštas-Žalgiris

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Jonas Kimštas-Žalgiris
J.Kimštas-Žalgiris.jpg
Gimė 1911 m. sausio 9 d.
Vilnius
Mirė 1974 m. kovo 22 d. (63 metai)
Vilnius
Tautybė Lietuvis
Vaikai 3
Veikla partizanų vadas

Jonas Kimštas-Žalgiris (1911 m. sausio 9 d. Vilnius – 1974 m. kovo 22 d.) – Lietuvos partizanų vadas.

Tarpukaris[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Anksti mirus tėvams, užaugo vaikų namuose, baigė gimnaziją Vilniuje. Vengdamas šaukimo į Lenkijos kariuomenę (Vilnius tuomet priklausė Lenkijai), pabėgo į Zarasus, kur buvo priglaustas pasienio policijos pareigūno šeimoje. 19321936 m. baigė Kauno karo mokyklą.

19361939 m. tarnavo būrio vadu Pirmajame Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino pėstininkų pulke, ryšių kuopoje. 1939 m. spalio 19 d. suteiktas leitenanto karinis laipsnis. 1939–1940 m. tarnavo to paties pulko mokomosios kuopos būrio vadu, turėjo fizinio lavinimo instruktoriaus kvalifikaciją. Pagal Lietuvos–TSRS susitarimą Vilnių perdavus Lietuvai, kaip vilnietis karininkas dalyvavo Lietuvos vėliavos iškėlime Gedimino pilies bokšte.

1940 m. vasarą TSRS performuojant Lietuvos kariuomenę, su kitais Lietuvos kariuomenės karininkais pateko į 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą, paskirtas 179-osios šaulių divizijos 234 šaulių pulko būrio vadu.

1941 m. birželį kilus Vokietijos–TSRS karui pasitraukė iš TSRS kariuomenės ir perėjo į Vilniaus savisaugos batalioną, tapo jo vadu. Vėliau dirbo Vilniaus darbo biržoje, 19431944 m. buvo Trakų apskrities valdybos skyriaus viršininkas.[1]

Partizaninė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

J.Kimštas–Žalgiris su žmona Febronija

1944 m. vasario 16 d. įstojo į Povilo Plechavičiaus kuriamą Vietinę rinktinę, paskirtas 7-osios kuopos vadu. Rinktinę išformavus, tų pačių metų vasarą prisijungė prie Lietuvos partizanų. Spalį subūrė „Vytauto“ partizanų junginį, kuriam vadovavo. 1945 m. balandžio 5 d. paskirtas Tigro rinktinės vado Benedikto Kaletkos-Kęstučio padėjėju. B. Kaletkai-Kęstučiui žuvus, tų pačių metų birželio 15 d. paskirtas rinktinės vadu.

Nuo 1945 m. liepos iki 1947 m. buvo naujai sukurtos Vytauto apygardos vadas (slapyvardis Dobilas). Inicijavo partizanų laikraštį „Aukštaičių kova“. Partizanus ragino slapstytis kuo mažesnėmis grupelėmis, glaudžiai bendrauti su vietiniais gyventojais.

Nuo 1947 m. sausio 12 d. metus buvo Kalnų srities vadas (slapyvardis Žalgiris). Gyveno Skiemonių ir Svėdasų valsčiuose, patikimų žmonių sodybose įrengtose slėptuvėse. 1947 m. vasarą atskleidė Juozo Markulio-Erelio išdavystę ir dalyvavo jo kenkėjiškos veiklos nutraukime. 1948 m. pabaigoje Dūkšto miške įvykusiame Jūros ir Kalnų sričių partizanų susitikime išrinktas Vyriausiosios ginkluotųjų pajėgų vadovybės štabo viršininku, lapkričio 23 d. jam suteiktas Laisvės kovotojų majoro laipsnis.

1950 m. kovo 13 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas paskyrė J. Kimštą-Žygūną Tarybos prezidiumo nariu ir III sekcijos (Kalnų srities) vadu. Tų pačių metų gegužės 30 d. suteiktas Laisvės kovotojų pulkininko leitenanto laipsnis, paskirtas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotoju.

1952 m. birželio 79 d. įvykusiame Šiaurės Rytų partizanų vadų sąskrydyje vėl patvirtinamas Kalnų srities vadu. 1952 m. rugpjūčio 14 d. Šimonių girioje įvykusiame Vytauto apygardos būrių vadų susitikime Kalnų srities štabo viršininku paskyrė Bronių Kalytį-Siaubą, kuris jau buvo užverbuotas MGB. Pagal B. Kalyčio-Siaubo rekomendaciją, srities žvalgybos viršininku paskyrė Stasį Šimkų-Klajūną, taip pat MGB agentą. Abu MGB užverbuoti agentai išviliojo J. Kimštą į susitikimą Vytauto apygardos štabe, rugpjūčio 16 d. pakeliui nuginklavo ir perdavė MGB.[1]

Antipartizaninė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tardomas ir šantažuojamas 1952 m. rugsėjį tapo MGB agentu Jurginu ir išdavė keletą partizanų slėptuvių, taip prisidėdamas prie likusių Kalnų srities vadų likvidavimo. Atskleidė jam žinomą partizanų slėptuvių išsidėstymą Raguvos miške, kaip dvigubas agentas leido įsakymus užverbuotiems buvusiems partizanams skirti į partizaninio judėjimo pareigas. Susirašinėjo su judėjimui lojaliais kovotojais rinkdamas informaciją. Asmeniškai dalyvavo partizanų naikinimo operacijose Raguvos ir Alantos miškuose, kurių metu žuvo apie 20 bunkeriuose buvusių partizanų.

1953 m. birželio mėnesį buvo pasitelktas Jono Žemaičio-Vytauto tardyme. Tais pačiais metais nesėkmingai bandė nusižudyti, nepavykus savižudybei praktiškai nustojo valdyti rankų pirštus. Metų pabaigoje dėl sveikatos būklės paleistas, nuolat saugumo stebimas gyveno Vilniuje.[1]

Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Buvo vedęs, žmona Febronija Kimštienė – partizanų ryšininkė. Kartu augino tris vaikus.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]