Johannes Scotus Eriugena

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Johannes Scotus Eriugena
Johannes-Scotus-Erigena.jpg
Jonas Škotas Eriugena
Gimė: 815 m.
Mirė: 877 m. (~62 metai)
Veikla: airių teologas, filosofas
Commons-logo.svg Vikiteka: Johannes Scotus EriugenaVikiteka

Jonas Škotas Eriugena (lot. Johannes Scotus Eriugena; manoma, 815-877 m.) – airių teologas, filosofas, scholastinės filosofijos pradininkas ir formavimosi periodo žymiausias mąstytojas, pirmosios viduramžių filosofinės sistemos kūrėjas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Jonas Škotas Eriugena gimė Airijoje (tai liudija jo pavardė – Eriugena, kuri reiškia kilęs iš Erino (toks buvo senasis Airijos pavadinimas)). Mokėsi airių vienuolyne, kur buvo studijuojama ne tik lotynų, bet ir graikų kalba. Būdamas vienas labiausiai išsilavinusių to meto žmonių, Eriugena apie 850 metus buvo pakviestas į Karolingų dinastijos imperatoriaus Karolio Plikagalvio (Karolio Didžiojo anūko) rūmus dabartinėje Prancūzijoje ir ten užėmė pirmojo rūmų mokslininko vietą, dėstė laisvuosius menus.

Prancūzijoje jis praleido beveik trisdešimt savo gyvenimo metų, buvo labai gerbiamas ir žinomas kaip mokslininkas, puikiai išmanęs Graikijos kultūrą ir istoriją. Manoma, kad Eriugena nebuvo nei pasaulietis, nei dvasininkas, o tai retai pasitaikydavo to meto visuomenėje.[reikalingas šaltinis]

Bizantijos imperatoriaus Mykolo III prašymu (858 m.), Eriugena išvertė Grigaliaus Nisiečio ir Pseudodionisijo raštus su Maksimo Išpažinėjo komentarais iš graikų į lotynų kalbą. Jis ne tik vertė, bet ir pats rašė bei komentavo graikų ir lotynų Tėvų darbus. Todėl jis laikomas pirmuoju įdiegusiu graikiškąsias neoplatonizmo idėjas Vakarų Europos kultūroje, kurios vėliau turėjo didelę įtaką krikščioniškajai scholastikai.

Apie tolesnį jo gyvenimą yra mažai žinoma. Viena iš galimų teorijų, kad 882 metais Jonas Škotas Eriugena buvo pakviestas pietinės anglosaksų karalystės valdovo Alfredo Didžiojo dirbti į Oksfordą, tapo abatu ir vėliau buvo nužudytas savo auklėtinių.

19761993 m. norėdami pagerbti Joną Škotą Eriugeną, airiai įamžino šio filosofo atvaizdą ant 5 svarų vertės airiško banknoto.

Kūrybinis palikimas[taisyti | redaguoti kodą]

Jono Škoto Eriugenos kūryboje dominavo graikiškoji mintis, jungusi antikinę filosofiją su Vakarų krikščioniškąja scholastika. Autorius pirmumą kūryboje teikė graikams, sakydamas, kad jie „į daiktus žiūrėjo su didesne įžvalga ir jų kalba yra tikslesnė“. Savo darbuose jis rėmėsi graikų filosofu Platonu ir neoplatonizmu. Eriugenos filosofinis idealizmas buvo panteistinis, nederantis su krikščioniškuoju monoteizmu.

Pirmasis žinomas Eriugenos rašto darbas – mokslinis straipsnis apie Eucharistiją, nėra išlikęs iki mūsų dienų. Šiame traktate Eriugena skelbė doktriną, kurioje pateikiama simbolinė Eucharistijos samprata. Vėliau šią sampratą skelbęs XI a. krikščionių teologas Berengaras Tūrietis (Berengar of Tour) buvo pasmerktas mirti. Be to, atgailaudamas už savo mintis, buvo priverstas viešai sudeginti šį Eriugenos mokslinį straipsnį.

Eriugena domėjosi Reimso archivyskupo Hinkmaro ir vienuolio Gotšalko iš Orbė ginču dėl predestinacijos (lemties dogma, pagal kurią Dievas iš anksto nulemia, kurie žmonės bus išganyti, o kurie pasmerkti). Dėl šios priežasties svarbiausi jo traktatai buvo skirti ginčams apie predestinaciją: „Apie lemtį“ (De Praedestinatione), metafizikai „Apie gamtos skirstymą“ (De divisione naturae), komentarai Boetijaus darbams.

„Apie lemtį“[taisyti | redaguoti kodą]

Šiame veikale Eriugena pateikė teoriją apie religines ir etnines problemas, kurias sukelia ginčas dėl lemties. Predestinacijos teorijoje Eriugena atmetė skirstymą į nuodėminguosius ir išrinktuosius, kadangi Dievas yra vienas, jis negali būti priešingų dalykų priežastis. Eriugena rašė, kad lemtis yra išankstinis dieviškasis žinojimas, o žinoti galima tik tai, kas yra, todėl nuodėmės, kurios dar nėra, žinoti neįmanoma. Eriugenos doktrina buvo pasmerkta Katalikų Bažnyčios.

„Apie gamtos skirstymą“[taisyti | redaguoti kodą]

Šis kūrinys buvo traktuojamas kaip naujausias antikinės filosofijos pasiekimas, darbas, kuris apjungė penkiolikos amžių filosofinius laimėjimus. Tai buvo pagrindinis jo metafizikos veikalas. Būtent šis Eriugenos traktatas padėjo pagrindus viduramžių panteizmui ir panteistinėms misticizmo atmainoms.

Eriugena šiame kūrinyje sujungė rytietiškas ir vakarietiškas tradicijas: Platono, Aristotelio ir neoplatonikų mintis suderino su lotyniškąja Cicerono ir Boetijaus filosofija, o savo filosofiją įtvirtino krikščioniškoje tradicijoje.

Veikale Eriugena teigė, kad tikroji religija yra kongruenti (atitinkanti) tikrajai filosofijai, o jų abiejų šaltinis yra Dievas. Eriugena teigė, kad pasaulis kyla iš Dievo, o jo panteizmas pasireiškė teiginiu, kad Dievas yra „visa visame kame“. Dievo kūryba yra tik „paties Dievo vystymasis, Jo tapsmas“. Pasaulio kūrimas, Eriugenos nuomone, yra ne valios aktas, „o būtinas procesas“. Dėl tokių iškeltų idėjų apie Dievą ir filosofiją, šis veikalas galėjo būti suprantamas kaip autoriaus pastangos krikščioniškąją tiesą teoriškai pagrįsti moksliniais metodais.

Veikalo pradžioje gamta suskirstoma į 4 dalis:

  • Nesukurta, bet kurianti. Dievas – visų daiktų šaltinis, iš kurio išteka visa gamtos įvairovė.
  • Sukurta ir kurianti. Tai amžinų idėjų vienybė Dieve.
  • Kuriama, bet nekurianti. Juslinis pasaulis.
  • Nesukurta ir nekurianti. Tai ontologinė Dievo ir pasaulio vienovė.

Kūrinyje nurodoma, kad Dievas, kaip pirma gamta, yra pradžia, kaip antra ir trečia – vidurys, ketvirta – pabaiga, tikslas. Autorius teigė, kad gamtos pradžia ir pabaiga Dieve sutampa. Gamta kūrinyje yra krikščioniškasis Dievas Tėvas – slėpiningas, abstraktus, jo neįmanoma apibrėžti. Blogi dalykai kūrinyje sutapatinami su nebūtimi, jie traktuojami kaip klaidingai nukreipta valia. Teigiama, kad Dievas nežino jokio blogio, nes priešingu atveju jis būtų jo pradininkas.

1210 m. Katalikų Bažnyčia paskelbė Eriugenos raštus eretiškais, dėl skelbiamos panteistinės pasaulio sampratos. Garsusis jo veikalas penkios knygos „Apie gamtos skirstymą” 1050 m. popiežiaus Leono IX buvo pasmerktos, o popiežius Honorijus III 1225 m. įsakė jas sudeginti. Tik 1681 m. Oksforde šis filosofinis kūrinys buvo pirmą kartą publikuotas.

Filosofinė ir teologinė įtaka[taisyti | redaguoti kodą]

Eriugenos darbai paremti laisvu ir drąsiu mąstymu, kuris turėjo įtakos jo suformuotai loginei ir dialektinei pasaulio suvokimo sistemai. Filosofas paliko žymę pereinamajame laikotarpyje iš platonizmo filosofijos į vėlesnę krikščioniškąją scholastiką. Jo manymu filosofija neturėjo tarnauti teologijai. Be to, J. Š. Eriugenos tvirtinimu, kad tapatumas tarp filosofijos ir religijos yra esminis principas, rėmėsi ir vėlesni scholastai, tačiau jie savarankiškai pasirinkdavo šio identiškumo traktavimą, kaip fundamentalų ar pirminį. Pats Eriugena teigė, kad filosofija ar mąstymas yra pradas, fundamentalus, aukščiausias pažinimas, o autoritetas ar religija antraeilis dalykas, kuris yra palaipsniui įgyjamas.

Teologinis Jono Škoto Eriugenos palikimas nesulaukė didelės sėkmės. Tai nulėmė dvi priežastys: pirmiausia, Karolingų dinastijos pabaiga nugramzdino užmarštin J. Š. Eriugenos darbus. Antra, bažnytinės valdžios cenzūra užgožė teologo figūrą, atsižvelgiant į tai, kad Jonas Škotas Eriugena laikėsi radikalaus platonizmo, kuris kartais priartėdavo prie panteizmo, o toks mąstymas nebuvo priimtinas. Taigi, turinio atžvilgiu ortodoksiški viduramžiai negalėjo priimti Eriugenos mokymo, tačiau savo forma tai buvo vientisos, nekompiliacinės sistemos pavyzdys.

Filosofų mintys apie J.Š. Eriugeną[taisyti | redaguoti kodą]

  • Šis susižavėjimo vertas žmogus pateikia mums įdomų kovos tarp save pažinusios, save įžvelgusios tiesos ir lokalių, ankstyvu įdiegimu fiksuotų, bet kokias abejones, bent jau bet kokią tiesioginę ataką, peraugusių dogmų. (Arthur Schopenhauer)
  • Eriugena buvo pirmasis, nuo kurio prasideda tikroji filosofija, o ji šiuo atveju buvo daugiausia veikiama neoplatonikų idėjų. (Georgas Hegelis)

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramžiai. – Vilnius: Mintis, 1980.
  • Evaldas Nekrašas. Filosofijos įvadas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006.
  • Metzlerio filosofų žinynas. – Vilnius: Mintis, 2008.
  • Dalia Marija Stančienė. Viduramžių filosofija ir etika. – Vilnius, 2004. – 13-16 p.
  • Wladyslaw Tatarkiewicz. Filosofijos istorija, 1 tomas, 2001. – 247–248 p.; 334 p.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]