Joe D'Amato

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Joe D'Amato
Joe D'Amato 1996 m.
Gimė 1936 m. gruodžio 15 d.
Roma
Mirė 1999 m. sausio 23 d. (62 metai)
Roma
Tautybė Italija
Veikla kino režisierius, prodiuseris, scenaristas
Vikiteka Joe D'Amato

Džo D‘Amato (it. Joe D'Amato, tikrasis vardas Aristide Massaccesi, 1936 m. gruodžio 15 d. – 1999 m. sausio 23 d.) – italų kino režisierius, prodiuseris ir scenarijų autorius. Kūrė paties įvairiausio žanro juostas (vesternus, komedijas, nuotykių bei fantastinius filmus), tačiau geriausiai žinomas savo siaubo, erotiniais ir pornografiniais darbais.[1][2][3][4]

Praėjusio amžiaus 6 dešimtmetyje jis dirbo elektriku ir fotografu, 7 dešimtmetyje – kino operatoriumi. Pirmą filmą režisavęs 1972 m., D‘Amato per savo karjerą prisidėjo prie beveik 200 filmų kūrimo, didelę dalį jų pasirašydamas pseudonimais. Jis ne tik režisavo filmus, bet dažnai buvo jų prodiuseris bei operatorius.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karjeros pradžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

D‘Amato tėvas Renato po nelaimingo atsitikimo laive buvo pripažintas karo invalidu ir dirbo elektriku „Istituto Luce“ bei kino kompanijoje Cinecittà. 1950 m. visi 3 jo sūnūs, kaip ir 14-metis Džo, dirbo kartu su tėvu. Būdamas iniciatyviausias iš jų, Džo netruko įsilieti į kino kūrimo procesą: padėjo dubliuoti filmus bei sukūrė pradžios ir pabaigos titrus kinematografininkui Eugenio Bava (garsaus italų režisieriaus Mario Bava tėvui), juos tiesiog iškirpdamas. 1952 m. jis jau dirbo kuriant filmą „La Carrosse d‘or“ apšvietėju ir fotografu.

7 dešimtmečio pradžioje D‘Amato dirbo operatoriaus asistentu (pvz. Carlo Lizzani 1961 m. dramoje „L‘oro di Roma“) arba pagrindiniu operatoriumi (Mario Bava juosta „Ercole al centro della Terra“).

1969 m. D‘Amato pirmą kartą tapo pagrindiniu operatoriumi – Piero Livi juosta „Pelle di bandito“ ir Silvio Amadio „L‘Isola delle Svedesi“. Keletą metų jis dirbo su tokiais režisieriais kaip Massimo Dallamano („Ką jūs padarėte Solanž?“), Umberto Lenzi („Paranoja“) ir Demofilo Fidani („spageti vesternai“).[5]

1972–1977 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1972 m. D‘Amato ėmėsi pats režisuoti filmus. Pradžioje tai buvo vesternai („Scansati ... a Trinità arriva Eldorado“, „La colt era il suo Dio“) ir erotinės komedijos (it. commedia sexy all'italiana) („Sollazzevoli storie di mogli gaudenti e mariti penitenti - Decameron n° 69“, „Novelle licenziose di vergini vogliose“) ir Džo juose buvo arba režisieriaus asistentas, arba pagrindinis režisierius. 1973 m. jis sukūrė 2 visiškai kitokio žanro filmus, kuriais atkreipė į save kritikų ir žiūrovų dėmesį: siaubo filmą „La morte ha sorriso all'assassino“ ir karinę juostą „Eroi all'inferno“ (abejuose pagrindinį vaidmenį atliko Klaus Kinski).

Kuriam laiku D‘Amato paliko režisieriaus kėdę ir vėl tapo operatoriumi (Steve Carver juosta „Arena“ ir keli Alberto De Martino filmai, tarp kurių ir trileris „Žudiko skambutis“). Vienu metu Kanadoje, filmuojant Lucio Fulci juostą „Il ritorno di Zanna Bianca“, jis sulaukė prodiuserio Ermanno Donati kvietimo režisuoti filmą „Giubbe rosse“. Būtent šio filmo titruose jis pirmą kartą buvo pažymėtas kaip Džo D‘Amato. Filmas buvo pelningas ir D‘Amato jį vadina vienu geriausiu to periodo savo darbu.[6]

1975 m. jis kartu su kitu režisieriumi Bruno Mattei sukūrė erotinį filmą „Emanuelle e Françoise le sorelline“ – vieną iš serijos filmų, įkvėptų prancūzų juostos „Emanuelė“ finansinės sėkmės. Kadangi D‘Amato tuo metu buvo „kylanti žvaigždė“, Mattei pavardė titruose nebuvo pažymėta. Šis filmas žymėjo režisieriaus posūkį į erotiką, o vėliau – ir į pornografiją, nors juosta faktiškai priskiriama softcore žanrui.[7]

Kuriant komediją „Voto di castita“, D‘Amato susipažino su iš Indonezijos kilusia aktore Laura Gemser. Nors šios vaidmuo buvo epizodinis, režisieriui kilo mintis kitame filme panaudoti ją kaip pagrindinę aktorę.[8]

1976 m. pasirodė erotinė drama „Juodoji kobra“, kuriame vaidino Gemser, Jack Palance ir Gabriele Tinti, vėliau tapęs Gemser vyru. Juosta buvo filmuojama studijoje greta Romos bei Honkonge.

Laura Gemser jau buvo vaidinusi erotiniame filme „Juodoji Emanuelė“ ir D‘Amato nusprendė pratęsti šią seriją. Pirmąjį filmą sukūręs režisierius Bitto Albertini buvo priverstas ieškoti kitos aktorės tęsiniui „Juodoji Emanuelė 2“, tuo tarpu D'Amato ir Gemser per keletą metų sukūrė eilę filmų, kuriuose, greta erotikos, buvo panaudoti ir siaubo filmų elementai („Emanuelė ir paskutinieji kanibalai“). Pats režisierius vėliau sakė: „– Tai buvo labai geras laikotarpis mano gyvenime. Kino verslas buvo puikus. Mes apkeliavome pasaulį, rasdami naujų ir patrauklių vietų mūsų filmams“.[9]

1978–1985 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1978–79 m. iš 12 režisieriaus filmų net 9 buvo filmuojami Dominikoje. Pirmasis jų – kanibalų tematikos siaubo filmas „Papaya dei Caraibi“ su Melissa Chimenti ir Sirpa Lane, paskutinis – vudu temos „Sesso nero“. Šis darbas buvo pirmasis D'Amato prodiusuotas darbas jo paties įkurtoje kompanijoje P.C.M. (Produzioni Cinematografiche Massaccesi). Vėliau, jau grįžęs į Italiją, jis prisidėjo kuriant kompaniją „Filmirage“, o šios abi prodiusavo vieną žymiausių jo siaubo filmų „Antropophagus“ (1980). Abu šie filmai, kaip ir 1981 m. pasirodęs „Rosso Sangue“, išpopuliarino aktorių George Eastman.

Būtent Karibuose režisierius pirmą kartą apjungė siaubo žanrą su pornografija: čia jis sukūrė juostas „Porno holocaust“ ir „Le notti erotiche dei morti viventi“, taip pat suaugusiems skirtus trilerius „Hard Sensation“ ir „Porno Esotic Love“, kuriame panaudojo fragmentus iš ankstesnio filmo „Juodoji kobra“.

Kitos 2 prodiusavimo kompanijos, kurias D'Amato įkūrė pats arba buvo vienas kūrėjų, yra „Cinema 80“ ir „M.A.D.“ Pastarojoje jo asistentu tapo prodiuserio Ermanno Donati duktė Donatella Donati. Šios dvi kompanijos buvo pagrindinės kuriant filmus 1980–82 m. Šiuo laikotarpiu D'Amato prodiusavo 14 pornografinių filmų, iš kurių 10 pats režisavo ir nufilmavo. Dar 3 filmų autorystė buvo priskirta Claudio Bernabei, kuris oficialiai buvo vykdantysis prodiuseris ir direktorius. Jo pseudonimas Alexander Borsky taip pat buvo naudojamas kaip režisieriaus vardas, nors beveik visi filmai buvo režisuojami asmeniškai D'Amato (titruose užrašas „Džo D'Amato filmas“ (it. un film di Joe D'Amato) buvo naudojamas reklamos tikslais). Pagrindinė priežastis buvo išvengti galimų dviejų kaltinimų už vieną filmą – jeigu kompanijos vadovas ir režisierius yra vienas asmuo, kaltinimas taip pat gali būti pateiktas tik vienas. Išskirtinis tarp šių filmų yra „Porno video“, kurį režisavo Giuliana Gamba – tai pirmas kartas, kai D'Amato prodiusavo kito režisieriaus darbą.

Vidutiniškai „Cinema 80“ ir M.A.D. filmas kainuodavo 55 milijonus lirų, būdavo filmuojamas iki 10 dienų, sumontuojamas per 2 mėnesius ir turėdamo iššaukiantį pavadinimą, pvz. „Super climax“.[10] Šiuo laikotarpiu išskirtini 3 filmai. Po režisieriaus Tinto Brass filmo „Kaligula“ sėkmės, 1982 m. D‘Amato sukūrė savo versiją „Caligola... la storia mai raccontata“, kurioje vaidino Laura Gemser, Gabriele Tinti ir David Brandon. Buvo sumontuotos dvi filmo versijos – erotinė ir pornografinė. Vėliau sekė filmai „Una vergine per l'impero romano“ ir „Messalina orgasmo imperiale“, kurie kartu sudaro tarsi peplumo pornografinę trilogiją. Visus filmus režisierius pasirašė skirtingais pseudonimais, o, siekiant sumažinti filmavimo išlaidas, kai kurios scenos ir kostiumai buvo paimti iš pirmosios juostos.

1980 m. D'Amato perėmė prodiusavimo kompaniją iš Ermanno Donati ir pervadino ją į „Filmirage“. Šią kompaniją režisierius naudojo prodiusuoti savo paties filmus, taip pat kitų režisierių darbus, skirtus tarptautinei rinkai. Šioje kompanijoje buvo sukurta taip vadinama Ator filmų serija, kurią D'Amato režisavo David Hills vardu ir kurią sudaro 4 fantasy stiliaus filmai: „Ator l'invincibile“ (1982), „Ator 2 – L'invincibile Orion“ (1984), „Ator il guerriero di ferro“ (1987) ir „Quest for the Mighty Sword“ (1990).

1983–84 m. pasirodė du post-apokalipsiniai filmai: „Endgame“ su Laura Gemser ir Al Cliver bei kartu su George Eastman režisuotas „2020 Texas Gladiators“, kurį įkvėpė 1979 m. pasirodžiusio „Pašėlusio Makso“ su Mel Gibson sėkmė.

1984–85 m. trumpam buvo atnaujinta kompanijos M.A.D. veikla, kurios metu režisierius Luca Damiano nufilmavo 10 pornografinių filmų (visuose juose pagrindinį vaidmenį atilko Marina Hedman). Buvo kalbama, kad D'Amato irgi prisidėjo prie šių filmų kūrimo, tačiau tai niekada nebuvo patvirtinta. Pats režisierius 1985 m. pabaigoje atitolo nuo pornografijos bent 8 metams, per tą laiką skirdamas dėmesį siaubo bei erotiniams filmams.

1986–1999 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sekantis D'Amato kūrybos etapas buvo 4 erotiniai filmai apie fašizmo laikotarpį Italijoje: „L‘alcova“, „Malonumas“, „Geismas“ ir „Noras stebėti“. Pagrindinius vaidmenis juostose atliko Lilli Carati arba Laura Gemser, o juostos tarsi kartojo Tinto Brass filmo „Raktas“ temą. Remtis kitų režisierių įdėjomis D‘Amato nevengė ir vėliau: Adrian Lyne erotinė drama „9½ savaitės“ įkvėpė jį sukurti juostas „11 dienų, 11 naktų“ ir „Top modelis“ (abu jie buvo nufilmuoti Naujajame Orleane. Šie filmai buvo komerciškai sėkmingi ir D‘Amato sukūrė dar vieną filmą, įkvėptą Lyne filmo „Flashback“ – tai buvo juosta su Valentine Demy „Pomeriggio caldo“ (1989). Dar 2 erotiniuose režisieriaus filmuose („Blue Angel Cafe“ ir „High Finance Woman“) pagrindinį vaidmenį atliko amerikietė Tara Buckman.

Greta erotinių filmų kūrimo, D'Amato su kompanija „Filmirage“ prodiusavo ir kitų režisierių darbus (daugiausia – siaubo filmus): Lucio Fulci „Le porte del silenzio“, Michael Soavi debiutinę juostą „Scenos baimė“, Umberto Lenzi „La casa 3–Ghosthouse“ ir kt.).

Dešimto dešimtmečio pradžioje režisierius sukūrė savo filmo „11 dienų, 11 naktų“ tęsinį, taip pat du filmus su Carmen di Pietro. 1992 m. filmas „Frankenstein 2000“ buvo klasikinės istorijos perkėlimas į šiuos laikus, įdėją paverčiant eksploataciniu „rape and revenge“ filmu.[11] 1993 m. jis išvyko į Filipinus, kur nufilmavo kelis Rytų tematikos erotinius filmus, įkvėptus komedijos „Sex and Zen“. Netrukus jis grįžo prie pornografinių filmų kūrimo, vėl pradėjęs dirbti su Luca Damiano. Jo filmai išliko teminiai: vesternai, Šekspyro dramų interpretacijos, mitologija ar senovės Romos laikotarpis, o juose filmavosi tuo metu žinomos pornografinių filmų aktorės Kelly Trump, Eva Henger, Selen, Anita Blond, Juli Ashton.

Nors didžioji dalis 1994–99 m. sukurtų filmų buvo pornografiniai, D'Amato nufilmavo ir 4 erotinio žanro juostas, skirtas platesnei auditorijai (trileris „The Hyena“ buvo rodomas kai kuriuose šalies kino teatruose).

1999 m. sausio 23 d. D'Amato mirė ištiktas širdies smūgio Monterotonde.[12][13]

D'Amato laikomas vienu produktyviausiu Italijos filmų kūrėju. Pradžioje pasirašydavęs tikruoju vardu, vėliau jis naudojo daugybę įvairių pseudonimų (David Hills, Romano Gastaldi, Peter Newton), taip pat ir moteriškų (Joan Russell, Anna Bergman (ši buvo filmo „Paradiso blu“ aktorė, tačiau titruose pažymėta ir kaip režisierė)).

Filmografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Režisuoti filmai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Sollazzevoli storie di mogli gaudenti e mariti penitenti - Decameron nº 69 (1972, kaip Romano Gastaldi)
  • Scansati... a Trinità arriva Eldorado (1972, nepažymėtas titruose)
  • La colt era il suo Dio (1972, kartu su Luigi Batzella, nepažymėtas titruose)
  • Un Bounty killer a Trinità (1972, nepažymėtas titruose)
  • Diario di una vergine romana/Livia, una vergine per l'impero (1973)
  • Canterbury n° 2 - Nuove storie d'amore del '300 (1973, kaip John Shadow)
  • Il plenilunio delle vergini (1973, nepažymėtas titruose)
  • La morte ha sorriso all'assassino (1973, kaip Aristide Massaccesi)
  • Novelle licenziose di vergini vogliose (1973, kaip Michael Wotruba)
  • Fra' Tazio da Velletri (1973, kartu su Romano Gastaldi, nepažymėtas titruose)
  • Pugni, pirati e karatè (1973, kaip Michael Wotruba)
  • Eroi all'inferno (1973, kaip Michael Wotruba)
  • La rivolta delle gladiatrici (1974, kartu su Steve Carver)
  • Emanuelle e Françoise (Le sorelline) (1975, kartu su Bruno Mattei)
  • Giubbe rosse (1975)
  • Voto di castità (1976)
  • Emanuelė Bankoke (1976)
  • Juodoji kobra (1976)
  • Emanuelė Amerikoje (1977)
  • Il ginecologo della mutua (1977)
  • Emanuelle - Perché violenza alle donne? (1977)
  • Emanuelė ir paskutinieji kanibalai (1977)
  • Notti porno del mondo (1977, kartu su Bruno Mattei, nepažymėtas titruose)
  • Le notti porno nel mondo nº 2 (1978)
  • Emanuelė ir prekyba baltosiomis vergėmis (1978)
  • Emanuelle e le porno notti nel mondo n.2 (1978, kartu su Bruno Mattei, nepažymėtas titruose)
  • Follie di notte (1978)
  • Papaya dei Caraibi (1978)
  • Il porno shop della settima strada (1979)
  • Duri a morire (1979)
  • Immagini di un convento (1979)
  • Buio Omega (1979)
  • Sesso nero (1980)
  • Orgasmo nero (1980)
  • Antropophagus (1980)
  • Porno Esotic Love (1980)
  • Le notti erotiche dei morti viventi (1980)
  • Superclimax (1980, kaip Alexandre Borsky)
  • Paradiso blu (1980)
  • Hard Sensation (1980)
  • Blue Erotic Climax (1980, kaip Alexandre Borsky, kartu su Claudio Bernabei)
  • Le porno investigatrici (1981)
  • Le ereditiere superporno (1980, kaip Alexandre Borsky, kartu su Claudio Bernabei)
  • Porno Holocaust (1981)
  • Bocca golosa (1981, kaip Alexandre Borsky, kartu su Claudio Bernabei)
  • Sesso acerbo (1981, kaip Alexandre Borsky)
  • Rosso sangue (1981)
  • Voglia di sesso (1981, kaip Alexandre Borsky)
  • Caldo profumo di vergine (1981, kaip Alexandre Borsky kartus su Claudio Bernabei)
  • La voglia (1981, kaip Alexandre Borsky)
  • Stretta e bagnata (I pornoimbrogli) (1981, kaip Alexandre Borsky)
  • Caligola - La storia mai raccontata (1982, kaip David Hills)
  • Il mondo perverso di Beatrice (1982)
  • Super Hard Love (1982, kaip Alexandre Borsky)
  • Delizie erotiche (1982)
  • Ator l'invincibile (1982, kaip David Hills)
  • Messalina orgasmo imperiale (1983, kaip Oliver J. Clarke)
  • Love in Hong Kong (1983, kaip Alexander Boroscky)
  • Una vergine per l'Impero Romano (1983, kaip Jim Black)
  • Endgame - Bronx lotta finale (1983, kaip Steven Benson)
  • Anno 2020 - I gladiatori del futuro (1984, kaip Kevin Mancuso kartu su George Eastman)
  • Ator 2 - L'invincibile Orion (1984, kaip David Hills)
  • L‘alcova (1985)
  • Malonumas (1985)
  • Noras stebėti (1986)
  • Geismas (1986)
  • La monaca nel peccato (1986, kaip Dario Donati)
  • 11 dienų, 11 naktų (1987)
  • Delizia (1987, kaip Dario Donati)
  • Killing Birds (1988, kartu su Claudio Lattanzi, nepažymėtas titruose)
  • Top modelis (1988)
  • Pomeriggio caldo (1988)
  • Dirty Love (1988)
  • Blue Angel Cafe (1989)
  • Eleven Days, Eleven Nights 2 (1990)
  • Quest for the Mighty Sword (1990, kaip David Hills)
  • Sangue negli abissi (1990, nepažymėtas titruose)
  • Any Time Any Play (1990)
  • Hot steps - Passi caldi (1990, kaip Gerry Lively)
  • La signora di Wall Street (1990)
  • Contamination .7 (1990, kaip David Hills)
  • Il fiore della passione (1990)
  • Ossessione fatale (1991)
  • Il diavolo nella carne (1991)
  • Il segreto di una donna (1991)
  • Tenera storia (1992, kaip Joan Russell)
  • Sul filo del rasoio (1992, kaip James Burke)
  • Goduria anale (1992, kaip Alexandre Borsky)
  • Ritorno dalla morte - Frankenstein 2000 (1992, kaip David Hills)
  • Rosa (1993)
  • Il labirinto dei sensi (1993)
  • I racconti della camera rossa (1993) (come Robert Yip)
  • The Erotic Adventures of Aladdin X (1994, kartu su Luca Damino, nepažymėtas titruose)
  • Palestra - Attrezzi per signora (1994, kaip Alexandre Borsky)
  • Marco Polo - La storia mai raccontata (1994, kartu su Luca Damiano)
  • Ladri gentiluomini - Donne, gioielli... e culi belli (1994, kartu su Luca Damino, nepažymėtas titruose)
  • Il marchese De Sade - Oltre ogni perversione (1994, kartu su Luca Damiano)
  • La casa del piacere (1994)
  • Sexy caccia al tesoro (1994, kartu su Lauca Damino, nepažymėtas titruose)
  • China and Sex (1994, kaip Robert Yip)
  • Chinese Kamasutra (1994, kaip Chang Lee Sun)
  • Le casalinghe P... gli stalloni (1994, kaip Una Pierre)
  • Fantasmi al castello (1994, kartu su Luca Damiano)
  • Fra le gambe di Luana (1994)
  • Incontri anali all'autosalone (1994)
  • Amleto - Per amore di Ophelia (1995, kartu su Luca Damino, nepažymėtas titruose)
  • Tharzan - La vera storia del figlio della giungla (1995)
  • Tharzan 2 - Il ritorno del figlio della giungla (1995)
  • Saloon Kiss (1995)
  • Scandalo al sole (1995, kartu su Luca Damiano)
  • Mia moglie... aperta a tutti (1995, kaip Alexandre Borsky)
  • Le mille e una notte (1995, kartu su Luca Damino, nepažymėtas titruose)
  • Le intoccabili (1995)
  • Le bambole del Führer (1995)
  • L'alcova dei piaceri proibiti (1995, kartu su Luca Damino, nepažymėtas titruose)
  • Decameron X - Racconti arguti di mogli puttane e mariti cornuti (1995, kartu su Luca Damino)
  • Danno anale (1995)
  • Barone von Masoch (1995, kartu su Luca Damiano)
  • Le 120 giornate di Sodoma (1995)
  • Passione travolgente a Venezia (1995, kartu su Cameron Grant)
  • Fuga di mezzanotte (1995)
  • Colpo dell'an(n)o (1995)
  • Paprika (1995)
  • Danno d'amore (1995)
  • Provocazione (1995)
  • Amadeus Mozart (1996)
  • Chicago perversa (1996)
  • The VeneXiana (1996, kaip Michael Di Caprio)
  • Flamenco Ecstasy (1996)
  • Donna Flor (1996)
  • Cop Sucker (1996)
  • Antonio e Cleopatra (1996)
  • Amore & Psiche (1996)
  • Adolescenza (1996)
  • Homo erectus (1996)
  • Un amore leggendario (1996)
  • Torero (1996)
  • Wild East (1996)
  • Seduzione gitana (1996, kartu su Luca Damiano)
  • Romeo e Giulietta (1996)
  • Penitenziario femminile (1996)
  • Messalina (1996)
  • Il monaco (1996)
  • Daisy & Louise (1996, nepažymėtas titruose)
  • Contatto fatale (1996)
  • Check-Mate - Proposta anale indecente (1996, nepažymėtas titruose)
  • Carmen - La zoccola spagnola (1996)
  • Sogni di una ragazza di campagna (1996)
  • A cena con le amiche (1996)
  • Chinese Kamasutra II (1996)
  • Malizia italiana (1997)
  • Don Salvatore - L'ultimo siciliano (1997)
  • Strip tease (1997)
  • Tutte le donne del presidente (1997)
  • Sodoma & Gomorra (1997)
  • Sansone ed Ercole nella terra delle Amazzoni (1997)
  • Rocco lo stallone italiano (1997)
  • Rocco lo stallone italiano 2 - La sfida (1997)
  • L'ultimo combattimento di Rocco (1997)
  • Peccati di gola (1997)
  • Olympus - Rifugio degli dei (1997)
  • Le stagioni di Bel (1997, kartu su Luca Damiano)
  • Le fatiche erotiche di Hercules (1997)
  • L'angelo dell'inferno - Il vizio del peccato (1997)
  • Cop Sucker II (1997)
  • Caligola - Follia del potere (1997, kaip Raf De Palma)
  • Lolita - Adolescenza perversa (1997)
  • Afrodite - La dea dell'amore (1997, kaip Raf De Palma)
  • Il diario segreto delle due principesse (1997)
  • La iena (1997)
  • Selvaggia - Selen anima ribelle (1997)
  • Othello - Furia nera (1997)
  • Rudy (1997)
  • Top Girl (1997)
  • Nerone - Perversioni dell'Impero (1997, kaip Raf De Palma)
  • L'angelo dell'inferno - Il vizio del peccato (1997)
  • La regina degli elefanti (1997)
  • I misteri dell'Eros (1997)
  • Goya la maja desnuda (1997)
  • Off Limits (1998, kaip Raf De Palma)
  • Lussuria (1998)
  • La figlia del padrino (1998)
  • Ladro d'amore (1998)
  • Il laureato (1998)
  • Il fantasma (1998)
  • Elixir (1998)
  • Capricci anali (1998)
  • Calamity Jane - Sola contro tutti (1998)
  • Calamity Jane 2 (1998)
  • Blow up (1998, kaip Raf De Palma)
  • Ulysses (1998)
  • Selen nell'isola del tesoro (1998)
  • Sahara (1998)
  • Rocco e i magnifici 7 (1998)
  • Prima e dopo la cura (1998)
  • Ercole e Sansone nella terra delle Amazzoni (1998)
  • Lover (1998)
  • I predatori della verginità perduta (1998)
  • Desiderio eterno (1998)
  • Anita e la maschera di ferro (1998)
  • Harem 2000 (1998, kaip Raf De Palma)
  • I predatori delle Antille (1998, kaip David Hills)
  • Showgirl (1998)
  • Plaisir Diabolique (1999, kaip Michael Di Caprio)
  • Praga My Love (1999)
  • Rocco e i mercenari (1999)
  • Experiences - Il culo violato (1999)
  • Experiences - Il culo violato: Parte seconda (1999)

Operatorius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Vietnam guerra senza fronte (1967)
  • L'isola delle svedesi (1969)
  • Pelle di bandito (1969)
  • Arrivano Django e Sartana... è la fine (1970)
  • Disperatamente l'estate scorsa (1970)
  • Inginocchiati straniero... I cadaveri non fanno ombra! (1970)
  • Armiamoci e partite! (1971)
  • Ką jūs padarėte Solanž? (1971)
  • Giù la testa... hombre! (1971)
  • Per una bara piena di dollari (1971)
  • Amico, stammi lontano almeno un palmo... (1972)
  • Žudiko skambutis (1972)
  • Un Bounty killer a Trinità (1972)
  • I familiari delle vittime non saranno avvertiti (1972)
  • La gatta in calore (1972)
  • Le notti peccaminose di Pietro l'Aretino (1972)
  • Scansati... a Trinità arriva Eldorado (1972)
  • Sollazzevoli storie di mogli gaudenti e mariti penitenti - Decameron nº 69 (1972)
  • Dio, sei proprio un padreterno! (1973)
  • Il consigliori (1973)
  • Il plenilunio delle vergini (1973)
  • Brigitte, Laura, Ursula, Monica, Raquel, Litz, Maria, Florinda, Barbara, Claudia e Sofia, le chiamo tutte "anima mia" (1974)
  • Il Colonnello Buttiglione diventa generale (1974)
  • L'anticristo (1974)
  • Professore venga accompagnato dai suoi genitori (1974)
  • Novelle licenziose di vergini vogliose (1974)
  • Skandalas šeimoje (1975)
  • Buttiglione diventa capo del servizio segreto (1975)
  • Emanuelle e Françoise (Le sorelline) (1975)
  • Giubbe rosse (1975)
  • Una Magnum Special per Tony Saitta (1976)
  • Emanuelė Amerikoje (1976)
  • Emanuelė Bankoke (1976)
  • Juodoji kobra (1976)
  • Emanuelle - Perché violenza alle donne? (1977)
  • Emanuelė ir paskutinieji kanibalai (1977)
  • Emanuelė ir prekyba baltosiomis vergėmis (1977)
  • Il ginecologo della mutua (1977)
  • Papaya dei Caraibi (1978)

Aktorius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Straniero... fatti il segno della croce! (rež. Demofilo Fidani, 1967)
  • Inginocchiati straniero... I cadaveri non fanno ombra! (rež. Demofilo Fidani, 1970)
  • Emanuelle - Perché violenza alle donne? (1977)
  • Sono positivo (rež. Cristiano Bortone, 2000)

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Lentz III 2000, p. 57.
  2. ↑ Lentz III 2000, p. 58.
  3. ↑ Normanton, Peter (2005). The Mammoth Book of Slasher Movies. McFarland. p. 39. ISBN 9781780330419. Nuoroda tikrinta 23 October 2017.
  4. ↑ Riazzoli, Mirko (2017). A Chronology of the Cinema Volume 1 From the pioneers to 1960. Youcanprint. p. 345. ISBN 9788892685482.
  5. ↑ Lupi 2004, p. 31-32.
  6. ↑ Palmerini & Mistretta 1996, p. 77.
  7. ↑ Giusti 1999, p. 253.
  8. ↑ Lupi 2004, p. 52-53.
  9. ↑ Smith 1995, p. 7-8.
  10. ↑ Ghezzi & Grmek Germani 1982, p. 360.
  11. ↑ Lupi 2004, p. 183-186.
  12. ↑ Lentz III 2000, p. 56.
  13. ↑ Poppi 2002, p. 275.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikiteka: Joe D'Amato – vaizdinė ir garsinė medžiaga


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Joe_D%27Amato&oldid=7199734"