Jiezno žydų žudynių vieta ir kapas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Crystal Clear app logout.png  Straipsnis turėtų prasidėti aiškiu apibrėžimu.
Jei galite, apibrėžkite straipsnio dalyką, pagrindinę sąvoką.
Jiezno žydų žudynių vieta ir kapas
[[Image:|300pxpx]]
Memorialinė lenta

Jiezno žydų žudynių vieta ir kapas
Koordinatės
54°35′34″š. pl. 24°11′26″r. ilg. / 54.592847°š. pl. 24.190653°r. ilg. / 54.592847; 24.190653Koordinatės: 54°35′34″š. pl. 24°11′26″r. ilg. / 54.592847°š. pl. 24.190653°r. ilg. / 54.592847; 24.190653
Savivaldybė Prienų rajono savivaldybė
Seniūnija Jiezno seniūnija
Plotas 0,02 ha
Naudotas nuo 1941 m.
Registro Nr. 22059

1941 metų rugpjūčio 9 dieną nacistinės Vokietijos valdžios suorganizuotos egzekucijos metu Strazdiškių kaime buvo nužudyti ir užkasti 144 Jiezno žydų tautybės gyventojai (26 vyrai, 72 moterys, 46 vaikai).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

 KWrite icon.svg  Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų.
Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.

Egzekucijos išvakarėse apie 6 val. vakaro viršaitis J. Randis išsikvietė seniūną A. Norkūną ir liepė jam surasti darbininkų, kurie turės prie Mekšrupio upelio ties ežeru iškasti duobes. A. Norkūnas, vykdydamas viršaičio nurodymą, ėjo per Jiezno gyventojų namus, liepdamas šiems pasiimti kastuvus ir eiti kasti duobių. Duobių kasti buvo pasiusti 5–8 žmonės. Darbininkai kasė maždaug 50 metrų ilgio ir 5 metų pločio duobę. Duobkasiams už darbą buvę sumokėta. Maždaug tuo pat metu, kai buvo pradėtos kasti duobės, Jiezno policijos nuovados policininkai ir baltaraiščiai pradėjo suiminėti žydus – vyrus, moteris ir vaikus. Tai darė maždaug 20 asmenų. Žydų vyrai buvo nuvesti į valsčiaus valdybos kiemą ir įkalinti pastato rūsyje, o suimtos žydės moterys ir vaikai uždaryti sinagogoje. Kitą dieną į Jiezną atvyko 3 vokiečių ir 2 lietuvių karininkai bei apie 20 karių Lietuvos kariuomenės uniformomis. Greičiausiai, tai buvo liūdnai pagarsėjęs Hamanno skrajojantis būrys, kurį sudarė keli vokiečiai ir B. Norkaus ir J. Obelenio vadovaujamas būrys, taip vadinamoji 1-ojo bataliono 3-ioji kuopa. Vos atvykę, karininkai nuėjo pas policijos nuovados viršininką V. Bajerčių. Netrukus prasidėjo žydų žudynės. 2 karininkai (vokietis ir lietuvis), atvykę lietuvių kariai, V. Bajerčius su policininkais ir Jonas Valatka su pagalbiniais policininkais nuėjo prie valsčiaus valdybos rūsio, kur buvo uždaryti žydų vyrai. Jie buvo išvedami ir nurengiami iki apatinių drabužių, nuaunami batai, atimami vertingi daiktai. Lietuvių karininkas vaikščiojo su rimbu ir mušė žydus, kurie lėtai nusirenginėjo. Paskui, kai žydų vyrai buvo nurengti, minėti du karininkai ir lietuvių kariai konvojavo juos į žudynių vietą prie ežero. Trys karininkai (2 vokiečių ir 1 lietuvių) su dalimi lietuvių karių ir vietiniais policininkais iš sinagogos išvestas moteris su vaikais, nurengę juos iki apatinių, rikiavo į koloną. Kiti saugojo į koloną surikiuotus žydus. Žydų moteris ir vaikus į žudynių vietą konvojavo J. Palionis, vietiniai baltaraiščiai ir policininkai. Kai kolona buvo atvesta į žudynių vietą, žydų vyrai jau buvo sušaudyti, jų lavonai, neapiberti žemėmis, gulėjo duobėje. Ten žudynėms vadovavo ir komandas davė atvykęs lietuvių karininkas. Dalis Jiezno pagalbinių policininkų V. Bajerčiaus ir J. Valatkos įsakymu saugojo suimtuosius ir žudynių vietą, kad kas nors iš pasmerktųjų nepabėgtų. Taip pat jie privalėjo neprileisti prie egzekucijos vietos gyventojų. Žydų moterys ir vaikai buvo atvesti prie duobės. Lietuvių karininkas paklausė, kas nori eiti šaudyti savanoriais. Pasisiūlė keli pagalbiniai policininkai. Paskui lietuvių karininkas davė komandą „Ugnis!“ Žydus iš maždaug 10 metrų atstumo šaudė Jiezno policininkai ir baltaraiščiai. Pasmerktuosius sušaudžius, lietuvių kariai sėdo į mašiną ir išvyko į Jiezną. Policininkai ir baltaraiščiai grįžo pėsti. Šaudymo vietoje buvo palikti keli pagalbiniai policininkai prižiūrėti duobes užkasančių darbininkų. Pagal K. Jegerio raportą, buvo nužudyti 144 žydai: 26 vyrai, 72 moterys ir 46 vaikai.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

[70] N. Schoenburg, S. Schoenburg, op. cit., p. 383–384; P. Biržys-Akiras, op. cit., p. 666–667.

[72] A. Norkūno 1944 m. rugpjūčio 24 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 44163/3, l. 24; Jiezno valsčiaus viršaičio J. Randžio 1941 m. rugsėjo 21 d. asmens žinių lapas, LCVA, f. R-1436, ap. 1, b. 18, l. 10.

[73] A. Norkūno 1944 m. rugsėjo 30 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 44163/3, l. 24.

[76] J. Valatkos 1958 m. gruodžio 15 d. ir V. Česnavičiaus 1959 m. sausio 17 d. apklausų protokolai, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 45002/3, t. 1, l. 103–104, 235.

[79] J. Randžio 1944 m. rugsėjo 30 d. ir spalio 9 d. tardymo protokolai, ibid., l. 198, 232 a. p., 239, 247–248, 261.

[80] A. Norkūno 1944 m. rugsėjo 23 d. ir J. Randžio 1944 m. rugsėjo 30 d. tardymo protokolai, ibid., l. 38–38 a. p., 239, 242.

[82] Alytaus apskrities Jiezno policijos nuovados viršininko 1941 m. rugpjūčio 16 d. raportas Nr. 7 sl. Policijos departamento direktoriui, ibid., l. 23; Masinės žudynės Lietuvoje, d. 2, p. 86.

[99] J. Palionio 1944 m. rugsėjo 6 d. ir spalio 1 d. tardymo protokolai, ibid., l. 195 a. p., 205.