Jarilo

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Jarilo, Jarila (rus. Ярила, Ярило, brus. Ярыло, serb. Jarilo) – slavų pavasariško vaisingumo, augimo, žalumos dievybė[1].

Jarilo pas slavus išliko kaip žemutinės mitologijos veikėjas. Baltarusijos folklore tai baltai pasidabinusi mergelė ant balto žirgo su vainikėliu ant galvos, rugių varpomis dešinėje rankoje ir žmogaus galva kairėje. Pietų slavai, rusai Jarilą vaizduojasi kaip lėlę, iškamšą.

Tikėtina, kad Jarilo paveikslas atsirado dėl pavasarinių apeigų, vadintų *jar- šaknies žodžiu. Vėliau tų apeigų pavadinimas, matyt, imtas laikyti dievo epitetu.[2]

Rašytiniuose šaltiniuose minimas XII a. vyskupo Oto Bambergiečio. Jis aprašo šventes Jarilo garbei venedų ir palabio slavų gentyse. Jarilo gabinimo požymiai dar ilgai po slavų kraštų krikšto – iki pat XIX a. Rusijoje, Baltarusijoje, Serbijoje pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje buvo švenčiama Jarilo šventė, prašant gero derliaus. Krikščionybėje jis buvo sutapatintas su Šv. Jurgiu, kuris slavų kraštuose vadinamas Jurijumi (taigi, išlaikė tą patį vardo sąskambį).

Pavadinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Dievavardis kilo iš slaviškos šaknies *jar-, susijusios su pavasarišku gyvastingumu, vaisingumu (plg., ukr. ярь 'pavasaris', rus. яровой, ярый 'pavasarinis, sėtas pavasarį'), duona (plg., rus. яровой хлеб, ярина 'miežis', 'aviža', ярь, ярица 'grūdinė kultūra'), gyvuliais (galvijų pavadinimai бычок-яровик, ярка). Be to, rus. ярый, ukr. ярнiй, ярий reiškia 'gyvybingas, aistringas, žvalus, širdingas, ugningas'. Tokias pat reikšmes šaknis *jar- turi ir pietų bei vakarų slavų kalbose. Be to, plg. liet. joruoti 'žaliuoti', jorė 'pavasario žaluma', joras 'pavasario sėja'.

Jarilo atitikmuo baltų mitologijoje – Joris.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. http://myths.kulichki.net/enc/item/f00/s41/a004125.shtml
  2. Мифы народов мира. , Ярила – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.