Iterio pilies mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Iterio pilies mūšis
Priklauso: Antrojo pasaulinio karo Antrasis frontas

Iterio pilis 1979 m.
Data 1945 m. gegužės 5 d.
Vieta Iterio pilis, Tirolis, Austrija
Rezultatas Sąjungininkų pergalė
Konflikto šalys
  • Jungtinės Amerikos Valstijos JAV
  • Vermachtas
  • Prancūzija Prancūzų karo belaisviai
  • Austrija Austrų pasipriešinimas
 Trečiasis Reichas Trečiasis reichas
Vadovai ir kariniai vadai
Georg Bochmann
Pajėgos
36
4 tankai 		150–200
3 priešlėktuviniai pabūklai
Nuostoliai
1 nužudytas ir 4 sužeisti
Sunaikintas 1 tankas 		100 paimtų į nelaisvę
Mūšio vieta

Iterio pilies mūšis – mūšis, įvykęs 1945 m. gegužės 5 d. paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo Europos teatro veiksmų dienomis Austrijos kaime Iteryje, šiaurės Tirolio regione.

JAV 23-ojo tankų bataliono kariai, vadovaujami leitenanto Džono Li jaunesniojo, keletas Vermachto karių, vadovaujamų majoro Josefo Ganglo, SS hauptšturmfiurerio Kurto-Zygfrydo Šraderio ir neseniai į laisvę paleistų prancūzų karo belaisvių gynė Iterio pilį nuo 17-osios SS panzergrenadierių divizijos puolamųjų pajėgų, kol atvyko 36-osios divizijos amerikiečių 142-ojo pėstininkų pulko kariai.

Tarp prancūzų kalinių buvo buvę ministrai pirmininkai, generolai, teniso žvaigždė Žanas Borotra ir Šarlio de Golio sesuo. Tai vienas iš dviejų žinomų atvejų per karą, kai amerikiečiai ir vokiečiai kovėsi vienas šalia kito (kitas atvejis – Operacija „Cowboy“). Mūšis vadinamas keisčiausiu Antrojo pasaulinio karo mūšiu.[1]

Kontekstas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iterio pilis yra nedidelė pilis ant kalvos netoli Iterio kaimo Austrijoje.[2] Po 1938 m. anšliuso Vokietijos vyriausybė 1940 m. pabaigoje oficialiai išsinuomojo pilį iš jos savininko Franco Griunerio.[3]

1943 m. vasario 7 d. Heinricho Himlerio įsakymu SS generolas leitenantas Osvaldas Polas užėmė pilį. 1943 m. balandžio 25 d. pilis buvo baigta pertvarkyti į kalėjimą ir perduota Dachau koncentracijos stovyklos administracijai.[3]

Kalėjimas įkurtas tam, kad jame būtų laikomi Reichui vertingi aukšto rango prancūzų kaliniai.[4][5] Tarp įžymių kalinių buvo tenisininkas Žanas Borotra,[6] buvę ministrai pirmininkai Eduaras Daladjė[7] ir Polis Reno,[8] buvę vyriausieji kariuomenės vadai Maksimas Veiganas[9] ir Morisas Gamlenas[10] ir Šarlio de Golio vyresnioji sesuo.[11] Be svarbiųjų kalinių, pilyje buvo laikoma daug iš Dachau atvežtų kalinių iš Rytų Europos, kurie buvo naudojami priežiūros ir kitiems pagalbiniams darbams.[12]

Prieš mūšį[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis įėjimas į pilį 1979 m.

1945 m. gegužės 3 d. Zvonimiras Čučkovičius, įkalintas Jugoslavijos komunistinio pasipriešinimo dalyvis iš Kroatijos, dirbęs kalėjime pagalbiniu darbininku,[13] išėjo iš pilies, prisidengdamas kalėjimo vado Sebastiano Vimerio pavedimu. Čučkovičius su savimi turėjo laišką anglų kalba, kuriame prašė sąjungininkų pagalbos ir kurį turėjo perduoti pirmam sutiktam amerikiečiui.[14]

Verglio miestelis buvo už 8 kilometrų nuo kalnų, bet jį vis dar buvo užėmę vokiečių kariai. Vietoj to Čučkovičius traukė aukštyn Ino upės slėniu link už 64 km esančio Insbruko. Vėlai vakare jis pasiekė miesto pakraščius ir susidūrė su JAV 103-ąja pėstininkų divizija, kuriai pranešė apie pilies belaisvius.[15]

Auštant buvo surengtas sunkiai šarvuotas gelbėjimo žygis, bet jį sustabdė smarkus apšaudymas už Jenbacho, maždaug pusiaukelėje į Iterį, o paskui aukštesnieji pareigūnai žygį atšaukė dėl įsiveržimo į JAV 36-osios pėstininkų divizijos teritoriją rytuose. Toliau vyko tik du pagalbinio personalo džipai. Kai Čučkovičius negrįžo, o gegužės 2 d. įtartinomis aplinkybėmis pilyje mirė buvęs Dachau vadas Eduardas Veiteris,[16] Vimeris baiminosi dėl savo gyvybės ir paliko postą. Netrukus pilį paliko SS-Totenkopfverbände sargybiniai, o kaliniai perėmė pilies kontrolę ir apsiginklavo likusiais ginklais,[17] tačiau baiminosi, kad juos gali užpulti klajojantys ir nacių režimui vis dar ištikimi esesininkų būriai.

Nežinodami Čučkovičiaus pastangų rezultatų, kaliniai priėmė čekų virėjo Andreaso Kroboto pasiūlymą gegužės 4 d. vidurdienį dviračiu nuvažiuoti į Verglį, tikėdamiesi ten sulaukti pagalbos. Išvykus su panašiu laišku, jam pavyko susisiekti su austrų pasipriešinimu Verglyje, kurį neseniai buvo apleidusios Vermachto pajėgos, bet vėl užėmė klajojantys Waffen-SS kariai. Jis buvo nuvestas pas majorą Josefą Ganglą, vadovavusį likusiam Vermachto karių daliniui, kuris nepaisė įsakymo trauktis ir prisijungė prie vietinio pasipriešinimo, kuriam vadovavo Rupertas Hagleitneris.[18]

Ganglas siekė išlaikyti savo dalinio pozicijas mieste, kad apsaugotų vietos gyventojus nuo SS represijų. Nacių lojalistai šaudydavo į bet kurį langą su balta arba Austrijos vėliava, o vyrus, kaip galimus dezertyrus, sušaudydavo. Ganglas tikėjosi, kad amerikiečiai greitai pasieks Verglį ir jis galės jiems pasiduoti.[19] Vietoj to dabar jis turėjo kreiptis į juos su balta vėliava ir prašyti jų pagalbos.

Maždaug tuo pačiu metu JAV 12-osios šarvuotosios divizijos keturių „Sherman“ tankų žvalgybinis dalinys, vadovaujamas leitenanto Li, pasiekė už 13 km į šiaurę esantį Kufšteiną Austrijoje. Čia, miesto aikštėje, jie ilsėjosi laukdami, kol 12-ąją diviziją pakeis 36-oji pėstininkų divizija. Ganglui paprašius suteikti pagalbą, Li nedvejodamas pasisiūlė savanoriškai vadovauti gelbėjimo misijai ir nedelsdamas gavo štabo leidimą.

Po asmeninės pilies žvalgybos su Ganglu ir Hagleitneriu majoro „Kübelwagen“ automobilyje Li paliko du savo tankus, tačiau iš neseniai atvykusio 142-ojo pėstininkų pulko paėmė dar penkis tankus ir pagalbinius pėstininkus.

Josefas Ganglas, Vermachto majoras, padėjęs ginti pilį nuo esesininkų.

Pakeliui Li buvo priverstas išsiųsti pastiprinimą atgal, kai paaiškėjo, kad tiltas yra per silpnas, kad visa kolona galėtų juo pereiti. Palikęs vieną tanką saugoti, jis keliavo toliau, lydimas tik 14 amerikiečių kareivių, Ganglo, vairuotojo ir sunkvežimio su dešimčia buvusių vokiečių artileristų.[20][21] Už 6 km nuo pilies jie sutriuškino SS karių būrį, kuris bandė įrengti kelio užkardą.

Tuo tarpu prancūzų belaisviai paprašė SS karininko Kurto-Zygfrydo Šraderio, su kuriuo jie susidraugavo Iteryje, kai šis atsigavo po sužeidimų, ir kuris gyveno toje vietovėje, imtis vadovauti jų gynybai.[22] Kai Li atvyko į pilį, kaliniai šiltai pasitiko gelbėtojų pajėgas, tačiau nusivylė jų mažumu.[23] Leitenantas Li išdėstė savo vadovaujamus vyrus gynybinėse pozicijose aplink pilį, o prie pagrindinio įėjimo pastatė „Sherman“ tanką.

Mūšis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Netrukus po to, kai atvyko pastiprinimas, 100–150[24] Waffen-SS karių būrys, vadovaujamas Georgo Bochmano, kuris buvo užėmęs netoli miesto esančias kalvas, nusprendė pradėti puolimą.[25] Li įsakė prancūzų belaisviams slėptis, tačiau jie liko lauke ir kovėsi kartu su amerikiečių ir Vermachto kariais.[26] Visą naktį gynėjus vargino žvalgybos pajėgos, pasiųstos įvertinti jų jėgas ir ištirti tvirtovės silpnąsias vietas. Prieš prasidedant pagrindiniam puolimui, Ganglui pavyko paskambinti austrų pasipriešinimo lyderiui Aloisui Majrui ir paprašyti pastiprinimo. Galėjo atvykti tik du jam pavaldūs vokiečių kareiviai ir paauglys austrų pasipriešinimo dalyvis.[27]

Gegužės 5 d. rytą prasidėjo puolimas. „Sherman“ tankas teikė kulkosvaidžių ugnies paramą, kol buvo sunaikintas vokiečių 88 mm patrankos ugnimi. Tuo metu jame buvo tik radistas, norėjęs pataisyti sugedusią tanko radiją. Jis išsigelbėjo nesužeistas.[28]

Tuo tarpu ankstyvą popietę 142-ąjį pėstininkų pulką pagaliau pasiekė žinia apie beviltišką gynėjų padėtį ir buvo išsiųstos pagalbos pajėgos.[28] Žinodamas, kad negalėjo suteikti 142-ajam pulkui išsamios informacijos apie priešą ir jo dislokaciją, kol ryšiai nebuvo nutraukti, Li sutiko su teniso žvaigždės Borotros pasiūlymu perlipti pilies sieną ir, norėdamas ją perduoti, perbėgti SS įtvirtinimų ir pasalų ruožą.[29] Teniso žvaigždę atpažino Renė Leveskas, Kanados prancūzų žurnalistas, dirbęs su 142-uoju pulku, kuris vėliau tapo Kvebeko premjeru.[14] Borotra paprašė amerikietiškos karinės uniformos ir prisijungė prie pajėgų, kurios skubėjo pasiekti kalėjimą, kol jo gynėjai dar neiššovė paskutinių šovinių.

Pagalbos pajėgos atvyko apie 16.00 val., ir esesininkai buvo greitai nugalėti.[30] Pranešama, kad buvo paimta apie 100 esesininkų į nelaisvę.[31] Tą patį vakarą prancūzų belaisviai buvo evakuoti į Prancūziją[32] ir gegužės 10 d. pasiekė Paryžių.[33]

Pasekmės ir istorinė svarba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ganglas žuvo mūšio metu nuo snaiperio kulkos, kai bandė išvesti buvusį Prancūzijos ministrą pirmininką Polį Reno iš pavojaus,[34] ir buvo pagerbtas kaip Austrijos nacionalinis didvyris.[35] Jo vardu pavadinta gatvė Verglyje.[36][37] Jis vienintelis per mūšį žuvęs pilies gynėjas, nors dar keturi buvo sužeisti. Mūšis vadinamas keisčiausiu Antrojo pasaulinio karo mūšiu.[35][1] Jis vyko praėjus penkioms dienoms po Adolfo Hitlerio savižudybės[1] ir likus vos dviem dienoms iki besąlygiškos Vokietijos kapituliacijos pasirašymo.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ 1,0 1,1 1,2 Harding 2013, p. 2.
  2. ↑ Harding 2013, p. 5.
  3. ↑ 3,0 3,1 Harding 2013, pp. 11–13.
  4. ↑ Harding 2013, pp. 21–22.
  5. ↑ Piekałkiewicz, Janusz (1974). Secret Agents, Spies, and Saboteurs: Famous Undercover Missions of World War II. William Morrow.
  6. ↑ Harding 2013, pp. 45–46.
  7. ↑ Harding 2013, pp. 25–30.
  8. ↑ Harding 2013, pp. 43–44.
  9. ↑ Harding 2013, pp. 53–55.
  10. ↑ Harding 2013, pp. 27–28.
  11. ↑ Harding 2013, pp. 59–62.
  12. ↑ Harding 2013, pp. 72 ir 181.
  13. ↑ Harding 2013, pp. 23–24.
  14. ↑ 14,0 14,1 „Castle Itter: The Strangest Battle of World War II“. Suarchyvuota iš originalo 2021-11-26. Nuoroda tikrinta 2022-02-12.
  15. ↑ Harding 2013, pp. 103–107.
  16. ↑ Harding 2013, p. 96.
  17. ↑ Harding 2013, p. 107.
  18. ↑ Harding 2013, pp. 95–97.
  19. ↑ Harding 2013, pp. 109–112.
  20. ↑ Harding 2013, pp. 112–113.
  21. ↑ Harding 2013, pp. 121–124.
  22. ↑ Nutter, Thomas (2013-04-23). „The Last Battle: When U.S. and German Soldiers Joined Forces in the Waning Hours of World War II in Europe“. New York Journal of Books. Suarchyvuota iš originalo 2013-12-12. Nuoroda tikrinta 2013-07-27.
  23. ↑ Harding 2013, pp. 124–128.
  24. ↑ Harding 2013, pp. 144.
  25. ↑ Mayer 1945.
  26. ↑ Harding 2013, pp. 146–152.
  27. ↑ Harding 2013, pp. 145.
  28. ↑ 28,0 28,1 Lateiner, Donald (2014-03-21). „The Last Battle: When U.S. and German Soldiers Joined Forces in the Waning Hours of World War II in Europe“. Michigan War Studies Review. Suarchyvuota iš originalo 2020-11-08. Nuoroda tikrinta 2014-09-26.
  29. ↑ Léon-Jouhaux, Augusta (1973). Prison pour hommes d'État. Collection femme (prancūzų). Paris: Denoël. p. 157. OCLC 636148523.
  30. ↑ Harding 2013, pp. 157–161.
  31. ↑ Bell, Bethany (2015-05-07). „The Austrian castle where Nazis lost to German-US force“. BBC News. Suarchyvuota iš originalo 2021-05-20. Nuoroda tikrinta 2018-06-21.
  32. ↑ Benz, Wolfgang; Distel, Barbara; Königseder, Angelika, eds. (2005). Der Ort des Terrors, volume 2 (vokiečių). Munich: C. H. Beck. ISBN 978-3406529627.
  33. ↑ Koop, Volker (2010). In Hitlers Hand: die Sonder- und Ehrenhäftlinge der SS (vokiečių). Böhlau. ISBN 9783412205805.
  34. ↑ Harding 2013, p. 150.
  35. ↑ 35,0 35,1 Roberts 2013.
  36. ↑ Harding 2013, p. 169.
  37. ↑ „Sepp Gangl-Straße in Wörgl • Strassensuche.at“. Strassensuche.at. Suarchyvuota iš originalo 2021-08-19. Nuoroda tikrinta 2013-09-18.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Iterio_pilies_mūšis&oldid=7078966"