Indijų Taryba

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Indijų Taryba (isp. el Real y Supremo Consejo de Indias) – svarbiausias administracinis Ispanijos imperijos Amerikoje ir Azijoje organas, jungęs įstatymų leidybos, vykdomąsias ir teismines funkcijas. Kastilijos karūna naująsias teritorijas įjungė į savo valdas kai karalienė Izabelė atšaukė Kolumbui ir kitiems pirmiesiems konkistadorams suteiktus valdymo įgaliojimus ir įvedė tiesioginį karaliaus valdymą.

Besikurianti kolonijinio valdymo sistema nebuvo išbaigta iki XVI a. trečio ketvirčio. Nuo antrosios Kolumbo kelionės Katalikų Monarchai (Kastilijos karalienė Izabelė I ir Aragono karalius Ferdinandas II Katalikas) paskyrė Chuaną Rodrigesą de Fonseką (isp. Juan Rodríguez de Fonseca) tirti problemas, susijusias su Kolumbo vykdoma kolonizacija. Rodrigesas de Fonseka iš esmės tapo Indijų ministru ir padėjo pamatus kolonijų valdymo biurokratijai. Jis pirmininkavo tarybai, į kurią įėjo dalis Kastilijos tarybos (isp. Consejo de Castilla) narių ir ir sudarė Indijų Chuntą (isp. Junta de Indias) iš aštuonių patarėjų. Imperatorius Karolis V jau 1519 m. naudojo šį pavadinimą. Indijų Taryba įgaliojimus gavo 1524 m. rugpjūčio 1 d. Taryba kas savaitę informuodavo karalių apie savo sprendimus. Taryba tapo aukščiausia valdžia Indijų valdymo klausimais, jai pavaldūs buvo Prekybos namai (isp. Casa de Contratación), įkurti Sevilijoje 1503 m. kaip muitinės sandėliai ryšiams su Indijomis. Pakankamos svarbos civilinės bylos iš Naujojo Pasaulio audiencijų galėjo būti nukreipiamos nagrinėti į Indijų Tarybą, kuri veikė kaip aukščiausia teisminė instancija.

Skandalai Peru ir nenuilstančio Bartolomė de las Kaso veikla baigėsi tuo, kad Karolis V 1542 m. rekonstravo Indijų Tarybos struktūrą išleisdamas seriją įsakų. Prekybą tarp tolimų kolonijų ir Sevilijos (uostas, per kurį vyko visa prekyba su kolonijomis) prižiūrėjo iš seniau Sevilijoje egzistuojanti Casa de la Contratación, kuri 1503 m. buvo įgaliota valdyti komerciją kolonijose, emigraciją ir jūrines ekspedicijas.
Indijų Tarybos sprendimus ir Karūnos įstatymus Indijoms 1680 m. formaliai kodifikavo Recompilación de las Leyes de Indias.

XVIII a. pradžioje ėmus valdyti naujai dinastijai buvo įvykdyta eilė administracinių pakeitimų, vadinamų Burbonų reformomis. 1714 m. Pilypas V sukūrė Laivyno ir Indijų sekretoriatą (isp. Secretaría de Marina e Indias), kurį tvarkė vienas Indijų ministras ir kuris perėmė admin istracines Indijų Tarybos galias, nors Taryba ir toliau veikė iki XIX a., bet jos galios buvo antraeilės.
Penkiasdešimt metų vėliau Karolis III suformavo atskirą Indijų valstybės sekretariatą (isp. Secretarío del Estado del Despacho Universal de Indias). 1807–1814 m. vykusio Pirėnų karo metu Kadiso kortesai panaikino Indijų tarybą, nors ji buvo atkurta restauravus Ferdinando VII valdžią. Taryba galutinai panaikinta buvo 1834 m., praėjus metams po Ferdinando VII mirties, jau praradus didžiąją dalį Ispanijos Amerikos.

Sevilijoje esantys Indijų Tarybos archyvai (isp. Archivo General de Indias) yra vienas didžiausių Europos istorijos dokumentų centrų.

Nuorodos

Burkholder, Mark A. Biographical Dictionary of Councilors of the Indies, 1717–1808. Westport: Greenwood Press, 1986. ISBN 0313240248
Schäfer, Ernesto. El Consejo Real y Supremo de las Indias: Su historia, organización, y labor administrativo hasta la terminación de la Casa de Austria (University of Seville) 1935.