Ilmenis
| Ilmenis | |
|---|---|
 Ilmenio pakrantė
| |
| Vieta |  Rusija
|
| Plotas | 982 km² |
| Vidutinis gylis | 3–4 m |
| Didžiausias gylis | 10 m |
| Tūris | 12 km³ |
| Įteka | Lovatė, Pola, Msta, Šelonė |
| Išteka | Volchovas |
.jpg)  Ilmenis | |
| Koordinatės | 58°16′0″ š. pl. 31°17′0″ r. ilg. / 58.26667°š. pl. 31.28333°r. ilg. |
 Vikiteka
|
Ilmenis |
Ilmenis (rus. Ильмень) – ežeras Rusijoje, Naugardo srities vakaruose, tuoj į pietus nuo Didžiojo Naugardo. Ežero plotas priklausomai nuo vandens lygio kinta nuo 733 iki 2090 km². Ilgis iki 45 km, plotis iki 35 km. Aukštis virš jūros lygio – 18 m. Krantai žemi, pietuose pelkėti. Vandens lygį reguliuoja hidroelektrinė ant Volchovo upės. Vandens lygio svyravimo amplitudė 7,4 m; aukščiausias lygis gegužę, žemiausias kovą.[1] Ežeras užšalęs nuo lapkričio iki balandžio pabaigos.
Į Ilmenį įteka apie 50 intakų; didžiausi: Msta, Pola, Lovatė, Šelonė; išteka Volchovas (Nevos baseinas).
Vykdoma žvejyba. Per Pailmenės kanalą ir Volchovo upę jungiasi su Vyšnij Voločioko vandens sistema.
Ežeru IX–XII a. ėjo prekybos kelias iš variagų pas graikus.[2] Ilmenio apyežerės buvo vienas iš rytų slavų formavimosi židinių – čia gyveno Ilmenio slovėnai. Per II pasaulinį karą ežere veikė Ilmenio karinė flotilė.
Ežerėvardis kildinamas iš Baltijos finų kalbų: Ilma-järvi, Ylä/järvi, Ylämä/järvi, kas reikštų „aukštutinis, dangiškas ežeras“.[3][4] Bandoma siūlyti iš rusišką etimologiją iš žodžio ил („dumblas“).[5]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Ilmen. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 164
- ↑ Фасмер М. Этимологический словарь русского языка. Т. II. С. 128.
- ↑ Муллонен И. И. Фонетические варианты древней топоосновы *Ylä- ‘верхний’ и их генезис в гидронимии Карелии // Вопросы ономастики. 2018. Т. 15. № 2. С. 16-17.
- ↑ Откупщиков Ю. В. Индоевропейский суффикс *-men-/*-mōn- в славянской топонимике // Откупщиков Ю. В. Из истории индоевропейского словообразования. СПб.: СПбГУ, 2005. С. 243–261