Ilgasis pilkapis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Gotlando pilkapis

Ilgasis pilkapis – vienas iš laidojimo paminklų, iš žemių supiltas trapecijos arba stačiakampio plano pilkapis, siejamas su piltuvėlinės keramikos kultūra.

Arealas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ilgieji pilkapiai 54 tūkstantmetyje pr. m. e. buvo paplitę Šiaurės ir Vidurio Europoje. Trapecijos plano ilgųjų pilkapių rasta Anglijoje, Pietų Škotijoje, Danijoje, Šiaurės Vokietijoje, Vakarų ir Pietų Lenkijoje.

Pilkapiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ilgieji pilkapiai dažnai aptinkami po du ar tris, kartais didesnėmis grupėmis; Sarnovo pilkapyną (Vakarų Lenkija) sudarė 9 pilkapių grupė. Šie pilkapiai būna 24–45 m ar 60–80 m ilgio, dažniausiai 3–11 m pločio, vienas galas platesnis – manoma, tai priekinė dalis. Kujavijoje rasta iki 170 m ilgio pilkapių.

Įėjimas į pilkapį įrengtas priekinėje dalyje, dažniausiai į tekančios saulės pusę, dažniausiai jie orientuoti rytų – vakarų arba šiaurės rytų ir pietvakarių kryptimi. Pilkapiai buvo sutvirtinti akmeniniais (akmenys lygiais plokščiais paviršiais), kartais mediniais (rąstų) aptvarais. Akmenys nuo platesniojo galo krauti mažėjančia tvarka. Rąstų aptvarų (vertikalūs mediniai stulpai sustatyti pamatų griovelyje) rasta Danijoje, Bohemijoje ir Pietų Lenkijoje. Kai kuriuos pilkapius juosė akmenų ir rąstų siena (Stengadas, Danija).

Stačiakampio plano pilkapį sudarė stačiakampės konstrukcijos, statytos ant stulpų – perkirstų medžių kamienų, apkrautų akmenimis, karkaso, apipiltos žemėmis. Juos į skyrius dalijo skersinės akmenų ar akmenų ir rąstų sienos arba medinės tvorelės. Barkerio (Djurslandas, Danija) du apie 85 m ilgio ir 6,5-7,5 m pločio pilkapiai (laikyti namais) buvo padalyti į apie 3 m ilgio 26 patalpas. Aptikta stačiakampių 4 x 4 m ar 3-4 x 5 m dydžio statinių su palapinės pavidalo stogu, įrengtų virš kapo, manoma, naudotų apeigoms. Tokių statinių rasta Kujavijoje ir Jutlandijoje. Juose rasta laužavietės žymių.

Ilgajame pilkapyje dažniausiai buvo įrengiamas vieno mirusiojo kapas. Kapai – stačiakampės dėžės iš akmenų ir rąstų, įrengti duobėse arba ant žemės. Įkapės kuklios: vienas ar keli daiktai, dažniausiai dekoruotos vazos, šernų iltys, kartais titnaginiai įrankiai. Rasta gintarinių karolių, kurie buvo veriami į vėrinius arba siuvami prie drabužių. Kai kur trūksta mirusiojo griaučių, manoma, palaidojus mirusįjį, dar kuriam laikui pilkapis buvo paliekamas neuždarytas, kad paukščiai nulestų audinius. Prie įėjimo į pilkapius dažnai statyti trikampiai – l m ir aukštesni akmenys, manoma, simbolizavo regeneratyvinį Deivės trikampį. 4 tūkstantmečio pr. m. e. antroje pusėje Olandijoje, Vokietijoje ir Pietų Skandinavijoje atsiradę dolmenai, Lenkijoje apie 3200 m. pr. m. e. – koridoriniai kapai ilgainiui pakeitė ilguosius pilkapius.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Ilgasis pilkapis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 768 psl.