Ikebana

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Ikebana

Ikebana (生け花, “gėlės, kurios gyvena“ arba “gyvosios gėlės”) yra Japonijoje gimusi meno rūšis kai gėlės yra komponuojamos tam tikra tvarka, laikantis specialių taisyklių. Terminas “Ikebana” yra sudarytas iš dviejų žodžių: ikeru (生ける, "gyventi") ir hana (花, "gėlė"). Ikebana dar žinoma ir kitu pavadinimu kaip kadō (華道). Išvertus iš japonų kalbos tai reiškia gėlių kelią. Ikebana atsirado VII amžiuje, tačiau labiausiai išpopuliarėjo XVI a. ir nuo to laiko jos svarba tik augo. Šiuo metu yra daugiau nei 1000 įvairių ikebanos mokyklų tiek Japonijoje, tiek už jos ribų. Pačios žinomiausios yra trys: Ikenobo, Ohara-ryū, and Sōgetsu-ryū.

Ikebana gana smarkiai skiriasi nuo tradicinės floristikos. Tai griežtai distciplinuota meno forma kartu sujungianti tiek gamtą, tiek žmogų. Priešingai nei tradicinėje floristikoje, kur svarbiausia yra gėlių gausa, jų spalvingumas, ryškumas ir įmantrus išdėstymas, ikebanoje svarbiausia yra minimalizmas. Kuriant kompoziciją stengiamasi išryškinti netradicines augalo vietas, tokias kaip stiebas, lapai ir akcentuoti linijas, formas bei kontūrus. Dažniausiai kompoziciją sudaro tik minimalus žiedų skaičius. Japoniška gėlių išdėstymo struktūra susideda iš trijų pagrindinių dalių, kurias simbolizuoja šakelės. Pagal vieną mokyklą, šios šakelės vaizduoja saulę, mėnulį ir žemę, o pagal kitą dangų, žemę ir žmogų. Ikebanoje svarbus yra indas į kurį merkiama kompozicija. Teigiama, kad augalas ir indas turi papildyti vienas kitą, todėl kuriant vazą svarbu žinoti koks augalas bus į jį dedamas. Tarp indo ir augalo privalo vyrauti vientisumas ir darna.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ikebana pradėjo formuotis VII amžiuje Japonijoje. Didelę įtaką jos atsiradimui turėjo budistų vienuoliai, kurie šventyklose norėdami pagerbti Budą gėlėmis puošdavo altorių. Taip pat tuo metu svarbus buvo ir ir Shinto Yorishiro tikėjimas,kad aukojant gyvus augalus pavyks pritraukti kami. Kartu šios dvi praktikos padėjo pagrindus dabartinės Ikebanos atsiradimui. Seniausia ikebanos mokykla atsiradusi prieš penkis šimtus metų yra vadinama Ikenobō. Ji atsirado Rokkakudō šventykloje Kiote. Tuo metu kompozicijas kuriantys vienuoliai gyveno prie „Ikeno bō“ ežero, todėl vėliau juos ir imta vadinti šiuo pavadinimu. Pirmieji ikebanos mokiniai ir mokytojai buvo budistai vienuoliai bei kiti bendruomenės nariai. Bėgant laikui šios mokyklos modeliai ir stiliai vystėsi, tobulėjo ir iš jos atsirado daugybė kitų mokyklų su savitais, išskirtiniais stiliais. Kadangi šios meno rūšies svarba vis augo, nenuostabu, kad su laiku ikebana tapo vienu svarbiausių japonijos papročių.

Mokyklos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Ikenobō, tai pati seniausia ikebanos mokykla atsiradusi Heiano periode. Teigiama, kad ši mokykla atsirado tada, kai Kiote buvo pradėta satyti Chōhō-ji (antroji seniausia budistinė šventykla Japonijoje). Ją pastatė Princas Shotoku 587 metais. Tuo metu jis buvo apsistojęs šalia ežero, dabar esančio Kioto centre ir naktį susapnavo Nyoirin Kannon. Sapne ji atsirado šalia jo ir pasakė “Su šiuo amuletu, kurį tau duodu, aš apsaugojau daugybę kartų. Bet dabar aš trokštu pasilikti šioje vietoje. Tu privalai pasatatyti šešiapusę šventyklą ir puoselėti bei garbinti mane šioje vietoje. Žmonės čia eis ir bus išgydyti.” Po šio sapno Princas Shotoku ėmėsi statyti Chōhō-ji šventyklą. Šiuo metu ji žinoma kaip Rokkakudo šventykla ir joje yra garbinamas Nyoirin Kannon atminimas. Po šventyklos statybų oficialus valstybės pasiuntinys, Ono, iš Kinijos į Japoniją atnešė tradiciją šventyklos viduje altorių puošti gėlėmis. Jis tapo vienuoliu Chōhō-jišventykloje ir praleido visą savo gyvenimą kurdamas gėlių kompozicijas. Terminas 'Ikenobō' "池坊" atsirado iš to, jog pradžioje šventyklų budistai gyveno ežero pakrantėje, kuris japoniškai vadinamas 'Ike' "池", prie šio žodžio pridėta 'Bō' "坊, kas reiškia vienuolį, o šie du žodžiai sujungti dalele 'no' ”の”. Todėl išvertus ikenobo reiškia vienuolis prie ežero. Šis pavadinimas, kurį suteikė Imperatorius, išskyrė vienuolius, kurie specializavosi altorių puošyboje. Ikenobo yra vienintelė mokykla kuri neturi pabaigos –ryū savo pavadinime ir tai yra pati pagrindinė orginalioji ikebanos mokykla.
  • Saga Goryū mokykla atsirado Imperatoriaus Saga laikotarpiu, kuris valdė 809-823 metais. Pagrindinis mokyklos centras yra Daikaku-ji, Kiote, tai buvusi Imperatoriaus rezidencija. Mokykla turi penkis pagrindinius stilius: Seika, Heika, Moribana, Shogonka ir naujausią stilių Shinshoka.
  • Senkei-ryū atsirado apie 1669 metus, šią mokyklą pradėjo Senkei Tomiharunoki.
  • Yōshin Goryū mokykla išsivystė Edo laikotarpiu
  • Mishō-ryū prasidėjo XIX amžiaus pabaigoje. Šią mokyklą pradėjo Ippo Mishōsai (1761–1824) Osakoje.
  • Ohara-ryū atsirado 1895, pradininkas Ohara Unshin. Tuo metu Japonija atsivėrė Vakarams, todėl vystėsi nauji stiliai.
  • Sōgetsu-ryū atsirado 1927, mokyklą pradėjo Teshigahara Sofu.
  • Banmi Shofu-ryū atsirado 1962, mokyklą pradėjo Bessie “Yoneko Banmi” Fooks
  • Kaden-ryū pradininkas Kikuto Sakagawa, 1987. Šio stiliaus pagrindas yra Ikenobo mokykla.

Stiliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pačioje pradžioje Ikebana buvo labai paprasta, konstruota tik iš kelių gėlių, stiebų ar augalų šakų. Pirmoji ikebanos forma vadinama kuge (供華). Su laiku išsivystė šimtai skirtingų ikebanos stilių, su atskiromis, giežtomis taisyklėmis. Patys žymiausi stiliai yra šie:

Tatebana (stovinčios gėlės) Atsirado ankstyvajame Muomachi periode. Tatebana yra stilius kuriame “shin” (centrinis augalas turintis savo išsišakojimų, šakelių ar spyglių, toks kaip pušis) yra pastatoma vertikaliai vazoje suformuojant centrą ir prijungiant kitus augalus vadinamus “shitakusa”, kurie yra išdėstomos aplink centrą. Nors ”yaku-eda” (pagrindiniai stiebai) yra nekeičiami, “shin” aukštis yra nustatomas 1,5 karto didesnis už vazos. Šis stilius išskirtinis ir tuo, kad kuriant naudojama didelė įvairovė gėlių, tai gana pompastiškas stilius.

Rikka (pamerktos gėlės) tai vienas žinomiausių stilių. Jis išsivystė iš Tatebanos ir atsirado Azuchi-Momoyama laikotarpiu. Tai trimatė kompozicija, kurią sudaro sentyni-devyni augalai. Šios kompozicijos pagrindą dažniausiai sudaro pušies arba slyvos šakelė, kurį yra pagrindinė, simbolizuojanti dangų. Aplink šakelę išdėliojami likusieji aštuoni elementai. Sudėjus visų devymių augalų kompoziciją tarsi suformuoja sfera. Tai pats sudėtingiausias pagal konstrukciją stilius, simbolizuojantis idealų pasaulio pavidalą. Šį stilių sukūrė budistų vienuoliai norėdami išreikšti gamtos grožį. Iš pradžių įmantriomis šio stiliaus kompozicijomis puošdavo budistines šventoves, o vėliau ir japonų aristokratų pilis.

Chabana (arbatos gėlės) atsirado tada, kai Japonijoje pradėjo populiarėti tradicinės arbatos ceremonijos. Chabana buvo kuriamos arbatos ceremonijos kambariuose. Šis stilius visiškai priešingas pompastiškai tatebanai, nes čia vyrauja kaimietiškas paprastumas. Dažniausiai gėlės renkamos pagal sezoną, jos dedamos į paprastą vazą arba krepšį. Kuriant kompoziciją pirmiausia yra išrenkamos gėlės ir tik tada joms tinkama vaza. Šiame stiliuje nėra jokios butaforijos, nes kompoziciją turi sukeltį natūralumo jausmą lyg žiūrėtum į sodą su žydinčiomis lauko gėlėmis. Yra gėlių, kurios yra laikomos nederančiomis chabanai. Jos vadinamos kinka, kas reiškia uždraustas gėles. Tai gėlės su nemaloniais pavadinimais, erzinančiais, stipriais kvapais, be aiškaus sezoniškumo bei žiedais kurie ilgai nevysta.

Nageire (gėlės įmestos į vandenį) stilių įkvėpė chabanos paprastumas. Nageire taip pat atsirado kaip vienas iš arbatos ceremonijos sudedamųjų dalių. Pagal šį stilių, gėlės turėtų būti dėstomos vazoje kuo natūraliau ir paprasčiau, be didelių įmantrybių. Šis stilius naudoja daugiausia butelio formos vazas. Atsirado ankstyvajame Edo periode.

Seika arba Shōka stilius atsirado iš Nageire. Jis atskleidžia natūralų augalo grožį ir paprastumą. Ši kompozicija yra kuriama tik iš trijų pagrindinių šakelių, kurių kiekviena simbolizuoja tam tikrą elementą: ten- dangų, chi-žemę ir jin-žmogų. Svarbu, jog šios trys šakelės sudarytų trikampį, nes taip sudaroma kompozicija, laikyta klasikine.

Jiyūka yra laisvas kūrybai stilius. Kuriant kompozicijas galima naudoti net ir žydinčias gėles bei apskritai visas norimas medžiagas.

XX amžiaus stiliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XXa. Su modernizmo atėjimu Ikebana pradėjo smarkiai keistis, įsigalėjo laisvasis stilius, ikebana priartėjo prie europietiškos kompozicijos. Tačiau netgi laisvame ikebanos stiliuje, kur atrodo, jog gėlės yra paprastai sumestos į krūvą, viskas turi griežtas taisykles.

  • Moribana koloninis stilius yra viena svarbiausių ikebanos struktūrų. Gėlės sustatomos į vazas arba kokius nors negilius indus.
  • Moribana įžambusis stilius, nors pavadinimas ir tas pats, tačiau stilius skiriasi nuo pirmojo tuo, kad jis nuožulnesnis ir labiau pakrypes. Kuriant kompoziciją imamos betkokio augalo šakelės, kurios gražiai ir natūraliai nusvyra.
  • Nageire koloninis stilius yra kuriamas siauroje aukštoje vazoje, kurioje gėlės atrodo tarsi paprastai įmestos. Tai paprasta kompozicija, kurią gali sudaryti ir viena gėlė.
  • Nageire įžambusis stilius vaizduoja švelnų prisilietimą ir lankstumą. Šis stilius yra idealus pradedantiesiems.
  • Nageire kaskadinis stilius išskirtinis tuom, kad jame pagrindinis stiebas turi būti žemiau nei vazos kraštas. Lanksčios medžiagos sukuria gražias linijas, kurios kartu su gėlėmis sukuria harmoningą vaizdą.

Dvasiniai aspektai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Norint įvaldyti šią meno rūšį neužtenka tik suprasti techniką kaip atlinkti kompoziciją, labai svarbu yra dvasingumas bei harmonija su gamta. Žmonėms praktikuojantiems Ikebaną yra svarbi tyla ir susikaupimas. Tam, kad galėtum dirbti darnoje su gamta turi išmokti stebėti ją, vertinti ją, jos grožį ir formas. Kuriant kompoziją žmogus gali atgaivinti kūną, protą ir sielą. Teigiama, kad ikebana suteikia ramybę mintims, paverčia tave ramesniu, tolerantiškesniu bei padeda atsiskleisti geriausioms žmogaus savybėms. Dėl to Japonijoje Ikebanos mokytojai yra labia verinami ir gerbiami. Menininko pagrindinis tikslas kiekvienoje kompozicijoje yra perteikti tam tikrą idėją. Ikebanoje viskas turi reikšmę, kiekvienas žiedas, kiekviena šakelė, netgi spalvos, kombinacijos ir formos kažką simbolizuoja. Todėl žiūrint į augalą galima suprasti ar jis kurtas šventei ar gedului ar dar kokiai ypatingai progai. Taip pat Ikebana gali būti kuriama ir kaip pačio kūrėjo vidinių jausmų ir išgyvenimų atspindys.

Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo ikebanos atsiradimo pradžios jos svarba ir reikšme tik augo, o XVa. pabaigoje šis menas jau buvo paplitęs tiek, kad jį suprato ir vertino ne tik imperatoriai ir jų šeimos, bet ir paprasti žmonės. Šia tematika net radėtosi rašyti knygos, seniausia ir viena žinomiausių yra "Sedensho", apimanti 1443-1536 metus. Bėgant laikui Ikebana tapo viena pagrindinių japoniškų tradicinių švenčių dalimi, taip pat pradėtos rengti parodos šia tematika. Šiuo metu galima išvysti net laidų apie Ikebaną. Viena jų yra Seikei Bijin (dirbtinis grožis). Ši laida yra apie natūralaus grožio svarbą.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kita informacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. History of Ikebana Tikrinta: 2016-11-29.
  2. Art of Dynamic Symmetry: Ikebana, Japanese Traditional Flower Arrangement (2001) Tikrinta: 2016-11-29.
  3. Ikebana: History, styles and basics Tikrinta: 2016-11-29.
  4. Form Structure of Ikebana Tikrinta: 2016-11-29.
  5. Repositioning Ikebana in Contemporary Art (2012) Tikrinta: 2016-11-29.
  6. Ikebana: The Art of Arranging Flowers Tikrinta: 2016-11-29.
  7. History of flower arrangement Tikrinta: 2016-11-29.
  8. The Art of Ikebana Tikrinta: 2016-11-29.