Tarptautinės teisės institutas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio IDI)
Tarptautinės teisės instituto ženklas
Nariai (Krokuva, 2005 m.)

Tarptautinės teisės institutas (pranc. Institut de droit international, IDI) – teisininkus vienijanti organizacija. Veikla – stebėjimas, kaip vystosi teisė (srityse kaip tarptautinė teisė, tarptautinė privatinė teisė), jos plėtra. Institutą sudaro ne daugiau kaip 132 teisės ekspertai. Nauji asocijuoti, tikrieji bei garbės nariai priimami kooptacija. Pagal narių veikla laikomas mokslininkų draugija.  

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1873 m. rugsėjo 8 d. įkurta Gente (Belgija). Ceremonija vyko rotušėje.

Steigėjai – teisininkai tarptautininkai Carlos Calvo (Argentina), Gustave Rolin-Jaequemyns ir Émile Louis Victor de Laveleye (Belgija), Pasquale Stanislao Mancini ir Augusto Pierantoni (Italija), Tobias Asser (Nyderlandai), Gustave Moynier ir Johann Caspar Bluntschli (Šveicarija), David Dudley Field (JAV), James Lorimer (Jungtinė Karalystė, Vladimiras Pavlovičius Bezobrazovas (Rusija) ir vokiečių bei rusų teisininkas August von Bulmerincq, negalėjęs dalyvauti Steigiamajame susirinkime, nors ir buvo kviestas.   Iniciatoriai – Gustave Rolin-Jaequemyns ir Gustave Moynier. Pirmasis pirmininkas – Pasquale Stanislao Mancini. Kiti teisininkai, paveikę Instituto veiklą – rusų diplomatas Friedrich Fromhold Martens, ypač plėtojęs humanitarinę teisę bei iš Vokietijos kilęs Felix Stoerk, vicepirmininkas, austras Leopold Freiherr von Neumann. Garbės pirmininkai Gustave Rolin-Jaequemyns (1892), Gustave Moynier (1894), John Westlake (1911), Albéric Rolin (1923) ir Charles de Visscher (1954 m.).

1904 m. apdovanotas Nobelio taikos premija.  

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Edvard Hambro: The Centenary of the Institut De Droit International. In: Nordic Journal of International Law. 43/1973. Martinus Nijhoff Publishers, S. 9−17, ISSN 0029-151X

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]