Hondūro istorija
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Centrinės Amerikos istorija |
Majai, Centroamerika, TAZ |
Gvatemalos užkariavimas |
Gvatemalos karalystė |
I Meksikos Imperija (1821-23) |
JCA Provincijos (1823-40) |
CA Konfederacija (1842-44) |
CA Federacija (1852) |
Didžioji CA Respublika (1896-98) |
CA valstybių organizacija (1951-): |
Kosta Rika, Salvadoras, Gvatemala, Hondūras, Nikaragva |
Pirmieji Hondūro gyventojai buvo majai, kurie dabar sudaro apie 7 procentus visų šalies gyventojų. Ši tauta ir iki šiu laikų paliko daug vertingų istorijai architektūros statinių. Viduramžiais šalis buvo užimta Ispanijos konkistadorų.
Hondūro istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1821 m. Hondūras iškovojo nepriklausomybė nuo Ispanijos ir tapo Federalinės Centrinės Amerikos Respublikos dalis.
- 1840 m. šalis tapo visiškai nepriklausoma
- 1880 m. Sostinė buvo perkelta iš Komajagvos į Tegusigalpą
- 1969 m. prasidėjo karas su Salvadoru
- 1982 m. buvo priimta nauja konstitucija
- 1998 m. uraganas Mičas sunaikino didelę dalį šalies infrastruktūros.
Ankstyvieji amžiai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Prieš Amerikos kolonizavimą, Hondūras buvo Mezoamerikos dalis. Didžiąją dali dabartinės šalies teritorijos užėmė Majų civilizacija. Pagrindinis Hondūro miestas tais laikais buvo Kopanas, kuris dabar yra įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Kolonizavimų amžiai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kristupas Kolumbas buvo pirmasis europietis, atradęs šias žemės. Jis išsilaipino netoli dabartinio Truchiljo miesto 1502 metais. Tuo metu kai Ispanai pradėjo kolonizuoti ši kraštą šalies vakarinės teritorijos buvo užimtos Majų, vidurio Hondūras buvo apgyvendintas lenkų, vidurio-pietų pakrantėse gyveno tolai, o rytų Hondūre gyveno pečai, miskitai bei sumai.
1524 metų sausį, Hernanas Kortesas įsakė kapitonui Kristobaliui de Olidui įkurti gyvenvietę Hondūre. Kapitonas atplaukęs su keliais laivais bei daugiau nei 400 kareivių bei kolonistų pirmiausia išplaukė į Kubą paimti išteklių būtinų gyvenvietės statybai. Olidas atplaukęs iš Kubos į Hondūro pakrantės įkūrė gyvenvietę ir paskelbė save jos gubernatoriumi. Hernanas Kortesas sužinojęs apie jo žemių pasisavinimą, išsiuntė savo pusbrolį Fransiską de las Kasą, su keliais laivais į Hondūrą, kad pašalintų Olidą iš Kortesui priklausančių teritorijų. Nors ir dauguma La Kaso laivų buvo paskandinti keletą dienų besitiesiančiose audrose, keli laivai vis dėlto pasiekė Triunfo įlanką. Kada La Kasas atvyko į Olido būstinę, didelė dalis Olido armijos kovojo prieš Chilo Gonsaleso Davilos ispanų armiją. Vis dėlto Olidas nusprendė išsiųsti dvi karaveles. La Kasas atsakė ugnimi ir išsiuntė kelis žmonės užimti Olido laivus. Galų gale, Olidas pasiūlė taiką, todėl La Kasas neišlaipino savo pajėgų. Atėjus nakčiai, pakilo audra, kuri sunaikino jo flotilę, žuvo trečdalis karių. Likusieji buvo paimti kaip belaisviai po 2 dienų bado. Po to, kai jie prisekė būti lojalūs Olidui, jis juos išlaisvino, tačiau La Kasas vis dar buvo paliktas kaip kalinys, kuris turėjo prisijungti prie Gonsaleso kariuomenės. Patys ispanai turi dvi skirtingas versijas kas atsitiko toliau. Istorikas Antonio de Herrera y Tordesillas XVII amžiuje rašė kad Olido kariai sukilo ir jį nužudė. Kitas Ispanijos kronikas Bernal Diaz del Castillo savo veikaluose rašė, kad La Kasas pagrobė Olidą ir nukirto jam galvą.
Hondūro nepriklausomybė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Hondūras kaip ir kitos Centrinės Amerikos provincijos iškovojo nepriklausomybę 1821 metais nuo Ispanijos. 1923 metais Hondūras prisijungė prie Jungtinių Centrinės Amerikos Provincijų.
1899-1948 m.
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1899 metais prezidentu buvo išrinktas Terencio Sierra, kuris sustiprino šalies ekonominė padėtį. Sekantis prezidentas Manuelis Bonila sėkmingai pasipriešino Gvatemalos puolimui 1906 metais. Tačiau galingas Nikaragvos prezidentas Chose Santosas Zelaja pradėjo kenkti Bonilai. Į ši konfliktą įsikišo Jungtinės Amerikos Valstijos, sukviesdamos Meksiką bei 5 Centrinės Amerikos šalis į diplomatinį pokalbį dėl stabilumo didinimo šiame regione.
Per taip vadinamąją didžiąją depresiją, šalį valdė generolas Tiburcijus Kariasas. Jo diktatorinis valdymo būdas padėjo jam išsilaikyti valdžioje iki pat 1948 metų.
1954-1979 m.
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1954 spalį įvyko prezidento rinkiniai, tačiau nei vienas iš kandidatų nesurinko reikiamo balsų skaičiaus, ir gruodį valdžia užgrobė tuometinis vice-prezidentas Chulio Losanas Diasas. Po dvejų metų prezidentas buvo nuverstas ir buvo išrinkta nauja valdžia. 1969 metais prasidėjo trumpas taip vadinamas Futbolo karas tarp Hondūro ir Salvadoro.
1979 m. - dabartis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1979 metais šalis grižo į demokratišką šalies valdymą. 1981 metais įvyko prezidento rinkimai kurios laimėjo Roberto Suazo kuris šalyje išvystė pramonę ir pagerino gyvenimo lygį. Tarp 1979 ir 1985 metų JAV karinė ir ekonominė pagalba šiai šaliai išaugo nuo 31 milijono dolerių iki 282 milijonų dolerių.
1990 sausį Rafaelis Leonardo Kaljechasas, laimėjo prezidento rinkimus, įvykdė keletą ekonominių reformų bei sumažino šalies infliaciją. 1993 metais prezidentu buvo išrinktas Karlosas Roberto Reina kuris surinko 56% visų balsavusių balsus. Šis prezidentas įvykdė kelias svarbias reformas, sumažino korupciją bei davę daugiau galių kariuomenei. 1998 metais uraganas Mičas praūžė pro Hondūrą, palikdamas daugiau nei pusantro milijono žmonių be gyvenimo vietos bei nunešdamas 5000 žmonių gyvybių.
2009 metais šalyje prasidėjo karinis perversmas, kuris nuvertė tuometinį prezidentą Manuelį Selachą, tačiau dėl Jungtinų Tautų ir JTO pozicijų šiuo klausimų, daugelis valstybių Manuelį Selachą vis dar laiko teisėtu valstybės prezidentu.
Belizas | Gvatemala | Hondūras | Kosta Rika | Nikaragva | Panama | Salvadoras