Hondūro istorija


Centrinės Amerikos istorija
Majai, Centroamerika, TAZ
Gvatemalos užkariavimas
Gvatemalos karalystė
Čiapasas, Gvatemala, Hondūras, Nikaragva, N. Kartagena ir Kosta Rika
I Meksikos Imperija (1821-23)
JCA Provincijos (1823-40)
CA Konfederacija (1842-44)
CA Federacija (1852)
Didžioji CA Respublika (1896-98)
CA valstybių organizacija (1951-):
Gvatemala, Salvadoras, Hondūras, Nikaragva, Kosta Rika

Hondūro istorija - tautų ir valstybių dabartinės Hondūro teritorijoje raida nuo seniausių laikų iki dabarties.

Prieš ispanų užkariavimą Hondūro šiaurės vakaruose gyveno majai, kurie sukūrė čia Kopano miestą. Vėliau čia atėję čorčiai sukūrė Pajakio valstybę. Didžiumą dalį vakarinės Hondūro teritorijos valdė lenkų indėnų konfederacijos, su tokiais miestais kaip Jarumela, Tenampua ir kt. Ramiojo vandenyno pakrantėje gyveno čorotegai. Visos šios tautos priskiriamos Mezoamerikos kultūrinei zonai, jos paliko daug monumentaliosios architektūros statinių, gamino puikią keramiką, skulptūrą. Tačiau didžioji, džiunglėmis apaugusi Hondūro dalis ir šiaurinė bei rytinė pakrantės priklausė taip vadinamajai Amerikos tarpinei zonai, kurioje aukštesnės civilizacijos nesusikūrė. Čia gyveno gentys tolupanai, pečai, sumai, miskitai ir kt.

Gvatemalos užkariavimo laikais (XVI a.) Hondūro teritorija buvo užimta Ispanijos konkistadorų ir prijungta prie Naujosios ispanijos. Nuo tada ji buvo administruojama kaip Gvatemalos generalkapitonija, drauge su kitomis Centrinės Amerikos teritorijomis. Rytinėje dalyje, tuo tarpu, nuo XVII a. įsigalėjo Britų imperija, sukūrusi čia Miskitų karalystę, kuri de facto buvo britų protektoratas. Britų apginkluoti Karibų pakrantės gyventojai miskitai kolonizavo retai gyvenamą krašto gilumą.

1821 m. Naujoji ispanija iškovojo nepriklausomybę kaip Pirmoji Meksikos imperija, o 1823 m. Gvatemalos generalkapitonijos teritorijos sukūrė atskirą valstybę – Centrinės Amerikos Federaciją. 1838 m. viena jos dalių – Hondūras paskelbė nepriklausomybę. 1860 m. prie jo prijungta rytinė dalis. 1880 m. Sostinė buvo perkelta iš Komajagvos į Tegusigalpą.

Per XIX–XX a. Hondūro istorija buvo formuojama JAV ekonominių ir politinių interesų regione. XX a. I pusėje šalyje įsigalėjo JAV vaisių kompanijos, o gindama savo ekonominius interesus JAV ne vieną kartą į Hondūrą įvedė savo armijas. XX II pusėje susitprėjo karinė diktatūra, veikė karinės chuntos, nepriklausomos nuo vyriausybės. 1969 m. prasidėjo karas su Salvadoru.

Tik 1979 m. šalis grįžo prie civilinės valdžios. 1982 m. buvo priimta nauja konstitucija. 1998 m. uraganas Mičas sunaikino didelę dalį šalies infrastruktūros. 2009 m. šalyje įvyko karinis perversmas, kurio metu buvo nuversta prezidento Jose Manuel Zelaya Rosales valdžia.

Ikikolumbinis Hondūras

Pagrindiniai straipsniai – Majai ir Sąsmaukos-Kolumbijos zona.

Prieš Amerikos kolonizavimą, Hondūro teritorijoje buvo kelios kultūrinės zonos. Vakarinė jo pusė buvo Mezoamerikos dalis. Jos kūrėjai statė miestus, piramides, naudojo sudėtingą kalendoriaus sistemą, turėjo raštą.

Šiaurės vakarinį šalies pakraštį užėmė Majų civilizacija, kuri klestėjo nuo IX a. pr. m. e. Čia gyveno čorčiai (aukštumose) ir čolai (arčiau jūros). Pagrindinis jų miestas Hondūre buvo Kopanas, įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.^[1] Kita svarbi majų gyvenvietė buvo El Puentė, laikoma Kopano satelitu.^[2]

Kita tauta, sukūrusi aukšto lygio visuomenę pietvakarių Hondūre buvo lenkai, kurie irgi statė miestus, piramides. Seniausia žinoma jų gyvenvietė yra Los Naranchosas, datuojama I tūkst. pr. m. e. pradžia. Vėliau išdygo kiti lenkų miestai Tenampua, Jarumela, Salitron Viechas. Prieš ispanų užkariavimą lenkai buvo sukūrę keturias konfederacijas, kurių trys buvo Hondūro teritorijoje.^[3]

Derlingame Sulos slėnyje Ulua upės žemupyje, kuris įsiterpęs tarp majų ir lenkų teritorijų, suklestėjo kita prieškolumbinė kultūra. Jos didžiausias miestas buvo Nakas, kitos archeologinės vietovės - Playa de los Muertos^[4], Travesija ir Sero Palenkė. Jų keramika, marmuro indai ir kiti dirbiniai rodo tiek majų, tiek lenkų įtakas. Vėlesniu laikotarpiu jaučiama ir nahua įtaka, atėjusi čia per kolonizaciją. Nėra žinoma, kokia kalba kalbėjo vietos gyventojai. Dalis autorių mano, kad tai galėjo būti hipotetinė vakarų chikakų kalba.

Rytinę Hondūro dalį apėmė Sąsmaukos-Kolumbijos zona. Jos gyventojai skaidėsi į matrilinijinius klanus. Jie gyveno smulkiomis kaimų bendruomenėmis, ir vadai nebuvo sudievinti. Jie kūrė keramika. Šiaurinėse Hondūro pakrantėse gyveno tolupanai (isp. Jicaque), kalbėję izoliuota kalbų šeima. Jų rytiniai kaiynai buvo pečai (isp. Pecha), kurių kalba priskiriama čibčų kalboms. Palei pietinę Hondūro sieną gyveno matagalpai, sumai ir miskitai, kalbėję misumalpų kalbomis.^[5]

Per istoriją Hondūro teritorija vykdė jūrinę prekybą su Meksikos tautomis arba patyrė jų kolonizaciją. Čorotegai, kurių kultūra priskiriama Centroamerikos kultūrinei zonai, migravo į Hondūro Ramiojo vandenyno pakrantę iš šiaurės apie VII a. Jie gamino polichrominę keramiką ir sukūrė savo valstybes.^[6]

Greičiausiai XIV a. Hondūro šiaurines pakrantes apgyvendino nahua kalba klbėję kolonistai, atplaukę iš Meksikos teritorijos. Pajūryje tarp chikakų ir pečų teritorijų (dab. Truchiljo apylinkėse) buvo dvi valstybėlės, vadinamos Papajeka (Papayeca) ir Čapagua (Chapagua).^[7]

Majų skulptūra iš Kopano
Ulua keramika iš Travesijos
Lenkų keramika iš Tenampua
Hondūro čorotegų indas
Pečų figūrėlė

Kolonizacija

Hondūro kolonizacija prasidėjo nuo šiaurinių pakrančių. Kristupas Kolumbas buvo pirmasis europietis, atradęs šias žemes. 1502 m. rugpjūčio 14 d. ketvirtosios kelionės metu jis išsilaipino netoli dabartinio Truchiljo miesto. Tai buvo pirmoji Šiaurės Amerikos žemyno vieta, kurią pasiekė europiečiai.^[8] Kadangi Kolumbą nustebino įlankos gilumas, jis pavadino vietovę isp. Honduras („gilybės“). Tačiau vėliau kelis dešimtmečus nebuvo jokių kontaktų.

Prielaidos Hondūro užkariavimui susidarė po 1521 m., kuomet užkariauta Actekų imperija. 1524 metų sausį, Hernanas Kortesas įsakė kapitonui Kristobaliui de Olidui įkurti gyvenvietę Hondūre. Kapitonas atplaukęs su keliais laivais bei daugiau nei 400 kareivių bei kolonistų pirmiausia išplaukė į Kubą paimti išteklių būtinų gyvenvietės statybai. Olidas atplaukęs iš Kubos į Hondūro pakrantės įkūrė gyvenvietę ir paskelbė save jos gubernatoriumi. Hernanas Kortesas sužinojęs apie jo žemių pasisavinimą, išsiuntė savo pusbrolį Fransiską de las Kasą, su keliais laivais į Hondūrą, kad pašalintų Olidą iš Kortesui priklausančių teritorijų. Nors ir dauguma La Kaso laivų buvo paskandinti keletą dienų besitiesiančiose audrose, keli laivai vis dėlto pasiekė Triunfo įlanką.

Kada La Kasas atvyko į Olido būstinę, didelė dalis Olido armijos kovojo prieš Chilo Gonsaleso Davilos ispanų armiją. Vis dėlto Olidas nusprendė išsiųsti dvi karaveles. La Kasas atsakė ugnimi ir išsiuntė kelis žmonės užimti Olido laivus. Galų gale, Olidas pasiūlė taiką, todėl La Kasas neišlaipino savo pajėgų. Atėjus nakčiai, pakilo audra, kuri sunaikino jo flotilę, žuvo trečdalis karių. Likusieji buvo paimti kaip belaisviai po 2 dienų bado. Po to, kai jie prisekė būti lojalūs Olidui, jis juos išlaisvino, tačiau La Kasas vis dar buvo paliktas kaip kalinys, kuris turėjo prisijungti prie Gonsaleso kariuomenės. Patys ispanai turi dvi skirtingas versijas kas atsitiko toliau. Istorikas Antonio de Herrera y Tordesillas XVII amžiuje rašė kad Olido kariai sukilo ir jį nužudė. Kitas Ispanijos kronikas Bernal Diaz del Castillo savo veikaluose rašė, kad La Kasas pagrobė Olidą ir nukirto jam galvą.

Hondūro nepriklausomybė

Hondūras kaip ir kitos Centrinės Amerikos provincijos iškovojo nepriklausomybę 1821 metais nuo Ispanijos. 1923 metais Hondūras prisijungė prie Jungtinių Centrinės Amerikos Provincijų.

1899-1948 m.

1899 metais prezidentu buvo išrinktas Terencio Sierra, kuris sustiprino šalies ekonominė padėtį. Sekantis prezidentas Manuelis Bonila sėkmingai pasipriešino Gvatemalos puolimui 1906 metais. Tačiau galingas Nikaragvos prezidentas Chose Santosas Zelaja pradėjo kenkti Bonilai. Į ši konfliktą įsikišo Jungtinės Amerikos Valstijos, sukviesdamos Meksiką bei 5 Centrinės Amerikos šalis į diplomatinį pokalbį dėl stabilumo didinimo šiame regione.

Per taip vadinamąją didžiąją depresiją, šalį valdė generolas Tiburcijus Kariasas. Jo diktatorinis valdymo būdas padėjo jam išsilaikyti valdžioje iki pat 1948 metų.

1954-1979 m.

1954 spalį įvyko prezidento rinkiniai, tačiau nei vienas iš kandidatų nesurinko reikiamo balsų skaičiaus, ir gruodį valdžia užgrobė tuometinis vice-prezidentas Chulio Losanas Diasas. Po dvejų metų prezidentas buvo nuverstas ir buvo išrinkta nauja valdžia. 1969 metais prasidėjo trumpas taip vadinamas Futbolo karas tarp Hondūro ir Salvadoro.

1979 m. - dabartis

1979 metais šalis grižo į demokratišką šalies valdymą. 1981 metais įvyko prezidento rinkimai kurios laimėjo Roberto Suazo kuris šalyje išvystė pramonę ir pagerino gyvenimo lygį. Tarp 1979 ir 1985 metų JAV karinė ir ekonominė pagalba šiai šaliai išaugo nuo 31 milijono dolerių iki 282 milijonų dolerių.

1990 sausį Rafaelis Leonardo Kaljechasas, laimėjo prezidento rinkimus, įvykdė keletą ekonominių reformų bei sumažino šalies infliaciją. 1993 metais prezidentu buvo išrinktas Karlosas Roberto Reina kuris surinko 56% visų balsavusių balsus. Šis prezidentas įvykdė kelias svarbias reformas, sumažino korupciją bei davę daugiau galių kariuomenei. 1998 metais uraganas Mičas praūžė pro Hondūrą, palikdamas daugiau nei pusantro milijono žmonių be gyvenimo vietos bei nunešdamas 5000 žmonių gyvybių.

2009 metais šalyje prasidėjo karinis perversmas, kuris nuvertė tuometinį prezidentą Manuelį Selachą, tačiau dėl Jungtinų Tautų ir JTO pozicijų šiuo klausimų, daugelis valstybių Manuelį Selachą vis dar laiko teisėtu valstybės prezidentu.

Išnašos

↑ Maya Site of Copan
↑ Nakamura, Seiichi; and Daniel Cruz Torres (1994). Investigaciones arqueológicas y trabajos de restauración en el sitio arqueológico El Puente, Copán, Honduras. VII Simposio de Investigaciones Arqueológicas en Guatemala, 1993 (editó J.P. Laporte y H. Escobedo) (Guatemala: Museo Nacional de Arqueología y Etnología): 518-526.
↑ Lara Pinto, Gloria, and George Hasemann (1993). Honduras antes del año 1500: Una visión regional de su evolución cultural tardía. Revista de Arqueología Americana, no. 8, pp. 9–49.
↑ Joyce, Rosemary A. y John S. Henderson 2001 Beginnings of Village life in Eastern Mesoamerica. Latin American Antiquity 12(1): 5-23.
↑ Stone, Doris (1940). "Introducción". In Stone, Doris (ed.). Demarcación de la culturas pre-colombinas del centro y norte de Honduras [Demarcation of Central and North Honduran Pre-Columbian Cultures] (in Spanish). Tegucigalpa.
↑ Rivas, Ramón D. (1993). Pueblos indígenas y garífuna de Honduras (in Spanish). Tegucigalpa: Editorial Universitaria. ISBN 99926-15-53-2.
↑ THE FIFTH LETTER OF HERNAN CORTES. Cambridge University Press. 2010.
↑ Black, Nancy Johnson (1995) The Frontier Mission and Social Transformation in Western Honduras: The Order of Our Lady of Mercy, 1525–1773. Leiden, Netherlands: E.J. Brill. ISBN 90-04-10219-1. OCLC 31969457.

v • a • r

Centrinės Amerikos šalių istorijos

[1] Maya Site of Copan

[2] Nakamura, Seiichi; and Daniel Cruz Torres (1994). Investigaciones arqueológicas y trabajos de restauración en el sitio arqueológico El Puente, Copán, Honduras. VII Simposio de Investigaciones Arqueológicas en Guatemala, 1993 (editó J.P. Laporte y H. Escobedo) (Guatemala: Museo Nacional de Arqueología y Etnología): 518-526.

[3] Lara Pinto, Gloria, and George Hasemann (1993). Honduras antes del año 1500: Una visión regional de su evolución cultural tardía. Revista de Arqueología Americana, no. 8, pp. 9–49.

[4] Joyce, Rosemary A. y John S. Henderson 2001 Beginnings of Village life in Eastern Mesoamerica. Latin American Antiquity 12(1): 5-23.

[5] Stone, Doris (1940). "Introducción". In Stone, Doris (ed.). Demarcación de la culturas pre-colombinas del centro y norte de Honduras [Demarcation of Central and North Honduran Pre-Columbian Cultures] (in Spanish). Tegucigalpa.

[6] Rivas, Ramón D. (1993). Pueblos indígenas y garífuna de Honduras (in Spanish). Tegucigalpa: Editorial Universitaria. ISBN 99926-15-53-2.

[7] THE FIFTH LETTER OF HERNAN CORTES. Cambridge University Press. 2010.

[8] Black, Nancy Johnson (1995) The Frontier Mission and Social Transformation in Western Honduras: The Order of Our Lady of Mercy, 1525–1773. Leiden, Netherlands: E.J. Brill. ISBN 90-04-10219-1. OCLC 31969457.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]