Heinrich Harrer

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Hainrichas Hareris
vok. Heinrich Harrer
Harrer Frankfurt 1997.jpg
Hainrichas Hareris 1997 m.
Gimė 1912 m. liepos 6 d.
Hiutenbergas, Karintija, Austrija-Vengrija
Mirė 2006 m. sausio 7 d. (93 metai)
Fryzachas, Karintija, Austrija
Tautybė austras
Veikla austrų alpinistas, sportininkas, geografas ir rašytojas.
Commons-logo.svg Vikiteka Heinrich HarrerVikiteka

Hainrichas Hareris (vok. Heinrich Harrer; g. 1912 m. liepos 6 d. – m. 2006 m. sausio 7 d.)[1] – austrų alpinistas, sportininkas, geografas ir rašytojas, knygos „Septyneri metai Tibete“ autorius.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hainrichas gimė Hiutenbergo miestelyje Karintijoje. 19331938 m. jis studijavo geografiją ir sportą Graco universitete, tapo tradicinės studentų korporacijos „ATV Graz“ nariu.[2]

Pakviestas dalyvauti kalnų slidinėjimo varžybose 1936 m. žiemos olimpinėse žaidynėse Garmiše-Partenkirchene, tačiau dėl ginčo su Tarptautiniu olimpiniu komitetu Austrijos slidininkų komanda boikotavo varžybas, ir H. Hareris olimpinėse žaidynėse nedalyvavo. Kitais metais jis laimėjo greitojo nusileidimo varžybas Pasaulio studentų žaidynėse.[1]

1938 m. liepos 24 d. H. Hareris su Anderl Heckmair, Fritz Kasparek ir Ludwig Vörg pirmasis pasiekė Aigerio kalno Šveicarijoje viršūnę. Apie šį žygį jis parašė knygą „Baltasis Voras“.

Po Austrijos anšliuso 1938 m., tapo SS ir nacių partijos nariu, jam suteiktas oberšarfiurerio (seržanto) laipsnis. Po įkopimo į Aigerio viršūnę kartu su kitais aplinistais buvo priimtas Adolfo Hitlerio, fotografavosi su juo. Vėliau H. Hareris teigė, vilkėjęs SS uniformą tik kartą gyvenime, vedybų su Šarlote Vėgener metu.[1] Savo memuaruose „Septyneri metai Tibete“ H. Hareris bendradarbiavimą su naciais vadina savo jaunystės klaida.

1939 m. H. Hareris dalyvavo Peterio Aufšnaiterio vadovaujamoje 4 vyrų ekspedicijoje į Himalajus. Ekspedicijos tikslas buvo rasti lengvesnį maršrutą Nanga Parbat viršūnei pasiekti. Prasidėjus II pasauliniam karui, britų kontroliuojamoje teritorijoje Hareris su kitais ekspedicijos dalyviais buvo suimtas ir išsiųstas į Dehraduno koloniją, iš kurios ne kartą bandė pabėgti, bet vis būdavo grąžinamas atgal. 1944 m. balandžio 29 d. jam ir dar šešiems belaisviams pagaliau pavyko pabėgti.[3] Gegužės 17 d. kartu su P. Aufšnaiteriu ir dar dviem vokiečiais H. Hareris Tsang Chok-la perėjoje kirto Tibeto sieną ir po sunkios kelionės, 1946 m. sausio 15 d. pasiekė Lasą. Iš bendrakeleivių buvo likęs tik P. Aufšnaiteris; abu vokiečiai, neištvėrę kelionės sunkumų, grįžo į Indiją.

1948 m. H. Hareris įsidarbino sodininku, vėliau Tibeto vyriausybėje vertėju ir fotografu. H. Hareris susipažino su jaunuoju Dalai Lama XIV ir tapo jo draugu bei mokytoju. Dalai Lama vėliau ne kartą pabrėžė, kad H. Harerio dėka pasaulis atkreipė dėmesį į Tibeto okupaciją.

Po kinų įvykdytos Tibeto okupacijos, 1952 m. Hareris grįžo į Austriją, kur savo įspūdžius aprašė knygose „Septyneri metai Tibete“ (1952 m.) ir „Dingęs Lasoje“ (1953 m.). „Septyneri metai Tibete“ knyga išversta į 53 kalbas, o 1997 m. pagal ją sukurtas kino filmas.[4] Jis dalyvavo ekspedicijose Aliaskoje, Anduose, Ruvenzoryje. 1954 m. pirmasis įkopė į Deboros ir Hanterio kalnus Aliaskoje. 1962 m. pirmasis įkopė į Puncak Jayadikesuma kalną Naujojoje Gvinėjoje. 1958 ir 1970 m. Hainrichas tapo ir Austrijos golfo mėgėjų čempionu.

H. Hareris parašė virš 20 knygų, sukūrė apie 40 dokumentinių filmų. Kai kurios jo fotografijos laikomos geriausiu Tibeto tradicinės kultūros dokumentavimu.[1] 1983 m. Hiutenberge įkūrė Tibetui skirtą Hainricho Harerio muziejų. Iki pat savo mirties liko geras draugas tremtyje gyvenančiam Dalai Lamai.[5] Mirė ligoninėje Fryzache, 2006 m. sausio 7 d.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Septyneri metai Tibete, 1952 m.
  • Dingęs Lasoje, 1953 m.
  • Baltasis Voras, 1959 m.
  • Tibetas yra Mano Šalis, 1961 m. (Dalai Lamos brolio gyvenimo istorija)
  • Aš Atėjau iš Akmens Amžiaus, 1965 m. (po kelionės į N. Gvinėją)
  • Ladacho Dievai ir Mirtingieji po Himalajais, 1980 m.
  • Grįžimas į Tibetą, 1985 m.
  • Kai aš galvoju apie Butaną, 2005 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 Douglas Martin, Heinrich Harrer, 93, Explorer of Tibet, Dies, The New York Times, 2006-01-10. Nuoroda tikrinta 2020-11-03.
  2. Historie, Die Grazerhütte. Nuoroda tikrinta 2020-11-04.
  3. Rolf Magener, The Telegraph, 2000-05-18. Archyvuota 2011-06-05. Nuoroda tikrinta 2020-11-04.
  4. Heinrich Harrer Biography, Heinrich Harrer Limited Edition Portfolio. Nuoroda tikrinta 2020-11-04.
  5. His Holiness the Dalai Lama said Heinrich Harrer Will Always be Remembered by the Tibetan People, Centrinė Tibeto administracija, 2006-01-10. Archyvuota 2013-07-30. Nuoroda tikrinta 2020-11-04.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]