Hatha joga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
XIX a. „Gorakšos vadovo“ iliustracija, vaizduojanti sidhasaną (vieną iš asanų)

Hatha joga (skr. हठयोग = haṭhayoga- „ištvermės joga“) – tradicinė jogos disciplina, teorinių doktrinų ir fizinių praktikų sistema, vystanti gyvybinę energiją (praną) ir jos tėkmę žmogaus kūne. Hatha jogos metodais siekiama išskaistinti ir suvienyti subtiliajame kūne simboliškai įsivaizduojamas Saulės (Ha) ir Mėnulio (Tha) gyvybinės jėgos (pranos) sroves, pažadinti nesąmoningą subtiliąją energiją (kundalini) ir suvokti sąmoningą galią (čitšakti), kuri mirtingą kūną perkeičia į dieviškąjį (divjadeha) ar deimantinį (vadžradeha) kūną, nepavaldų gamtos dėsniams.

Ši darbu su kūnu ir jo energijomis pagrįsta metodika pasitelkia – asanas (sėdėsenas), pranajamą (kvėpavimo valdymą), praną (kvėpavimą) sustabdančias bei stimuliuojančias bandhas (mazgus) ir (arba) mudras (gestus).[1]

Hatha joga išplėtota VIII–XII a. (tantrizmo klestėjimo laikotarpiu), susiklostė vėlyvaisiais viduriniais amžiais. Pagrindiniai hathajogai skirti veikalai: Svatmaramos Jogendros „Hathajogos žibintas“ (Haṭhayogapradīpikā, XIV–XV a.), Gorakhnathui priskiriamas „Gorakšos vadovas“ (Goraksaśatakạ), XVII a. pabaiga datuojami „Gherandos sąvadas“ (Gheraṇḍasaṁhitā) ir „Šivos sąvadas“ (Śivasaṁhitā).

Po II pasaulinio karo hatha joga pradėjo plisti Vakarų šalyse (iš dvasinės disciplinos tampa holistine kūno ir proto lavinimo psichotechnologija).[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. [1] Hatha joga fiziniai ir kvėpavimo pratimai.[neveikianti nuoroda]
  2. Kazimieras Seibutis. Hathajoga. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005