Hagioterapija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Hagioterapija (gr. hagios 'šventas' + gr. therapeia 'gydymas; slaugymas') - religinės pakraipos mokymas, tyrinėjantis dvasines žmogaus plotmes, jų pažeistumą ir gydymo galimybes.

Jis dar vadinamas „šventumo terapija“, nes teigia, kad tyrinėja ir gydo žmogaus sielos dalį, kurią, pagal Bibliją ir krikščionybę, Dievas sukuria žmogaus pradėjimo metu ir kuri yra vadinama dvasine siela. Remiantis jos kilme, susijusia su Dievu, kuris yra šventas, laikoma, kad ir dvasinė žmogaus dalis taip pat yra šventa.

Hagioterapija nėra psichoterapija ar pastoracinė Katalikų bažnyčios veikla. Tai yra autonomiška veikla, pasak jos praktikuotojų paremta dvasinės žmogaus plotmės tyrimais[1]. Ji naudojama kartu su psichoterapija įvairioms priklausomybėms bei dvasinėms žaizdoms gydyti.

Hagioterapijos pradininkas yra dr. Tomislav Ivančić (Kroatija).

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiau apie hagioterapiją[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. S. Nadj, B. Vuksan-Ćusa, M. Marinović and L. Murgić (2008) Benefit of hagiotherapy for a war veteran suffering of PTSD: Case - report. Poster Session III: Other Psychotherapy [1][neveikianti nuoroda].
  2. Hagiotherapy.