Gudagojis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Gudagajus)
Jump to navigation Jump to search
Gudagojis
Гудагай
Catholic Church of the Visitation of the Blessed Virgin Mary in Hudahai.jpg
Gudagojo bažnyčia

Gudagojis
54°33′07″ š. pl. 25°54′28″ r. ilg. / 54.55194°š. pl. 25.90778°r. ilg. / 54.55194; 25.90778 (Gudagojis)Koordinatės: 54°33′07″ š. pl. 25°54′28″ r. ilg. / 54.55194°š. pl. 25.90778°r. ilg. / 54.55194; 25.90778 (Gudagojis)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis: Gardino sritis Gardino sritis
Rajonas: Astravo rajonas
Gyventojų (2009): 43
Commons-logo.svg Vikiteka: GudagojisVikiteka

Gudagojis (brus. Гудагай, rus. Гудогай) – kaimas Gudijoje, Gardino srityje, Astravo rajone, 8 km į pietvakarius nuo Astravo. Kaimas yra ~10 km nuo Lietuvos sienos, 5 km nuo Gudagojo gyvenvietės. Prie pastarosios yra svarbi geležinkelio stotis prie Vilniaus–Minsko–Maskvos linijos. Praeina Astravo–Ašmenos plentas. Yra medinė, klasicistinė Šv. Marijos katalikų bažnyčia (1764 m.), kurioje saugomas šventu laikomas Gudagojo Šv. Marijos paveikslas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vietovardis laikomas baltišku, nuo žodžio „gudas“, reiškiančio baltarusį.[1]

Gudagojis rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XVI a. Nuo XVIII a. antros pusės čia įsitvirtino katalikai. Tuometinio žemių šeimininko Juozapo Vainos pastangomis čia pastatyta medinė bažnyčia, atsikraustė vienuoliai karmelitai. Kaimas išgarsėjo dėl stebuklingu laikomo paveikslo. Po 1795 m. ATR padalijimo Gudagojis pasiliko Vilniaus gubernijos Ašmenos apskrityje. Po 1830 m. sukilimo vienuolynas uždarytas, bažnyčia parduota žydams, o paveikslas išgabentas į Ašmeną. 1874 m. šalimais nutiestas geležinkelis, prie kurio ėmė augti Gudagojo GS gyvenvietė. 1906 m. bažnyčia vėl atkurta, grąžintas paveikslas. Nuo 1939 m. Gudagojis priklauso Baltarusijai.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Назвы населеных пунктаў Рэспублікі Беларусь: Гродзенская вобласць: нарматыўны даведнік / І. А. Гапоненка і інш.; пад рэд. В. П. Лемцюговай. – Мн.: Тэхналогія, 2004. – 469 с