Generalgevaldigeris

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Generalgevaldigeris (rus. генерал-гевальдигер) – aukščiausios karo policijos pareigos carinės Rusijos kariuomenėje 1711–1864 m., įtvirtintos 1716 metų Petro I Karinio statuto. Generalgevaldigeris turėjo ir jurisdikcinių (teisminės valdžios) įgaliojimų.

Pareigos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Generalgevaldigerio pareigos:

  • prižiūrėti, kaip vykdomi aukščiausių vadų įsakymai
  • stebėti, kaip profesionalią markitantų ir jų pagalbininkų veiklą
  • kiekvieną savaitę inspektuoti kariuomenės stovėjimo vietas
  • aptikus marodieriavimo, plėšimo, prievartavimo, padegi(nėji)mo požymių – ištirti bylas, paskelbti nuosprendį ir perduoti jį įvykdyti nepriklausomai nuo asmens laipsnio.

Statusas, kompetencija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Generalgevaldigeris turėjo pulkininko laipsnį. Jo padėjėjas rumormeisteris turėdavo du pavaldžius seržantus. Generalgevaldigeriui paklusdavo budintys pulko profosai. Tam, kad generalgevaldigeris galėtų įvykdyti mirties bausmę, jo žinioje būdavo dvasininkas ir budelis.

Pagal 1720 m. lauko armijos etatus lauko armija turėdavo turėti du generalgevaldigerius (papulkininkius). Pagal rangų lentelę generalgevaldigeriai buvo priskirti VII klasei. 1792 m. Jekaterina II generalgevaldigerius perkėlė į VI klasę (pulkininkų analogas).

1812 m. „Didžiosios veikiančios armijos valdymo nuostatose“ buvo rašoma: „Generalgevaldigeris yra karinis policmeisteris armijos stovykloje, bazavimosi vietoje ir vagenburge. Generalgevaldigerį išrinkdavo iš vyresniųjų karininkų, jis paklusdavo Vyriausiojo armijos štabo budinčiajam generolui. Generalgevaldigeris turėdavo kelis padėjėjus iš jaunesniųjų karininkų (gevaldigerius), jam pavaldus konvojaus būrys.

Gevaldigerių pareigos buvo panaikintos 1862–1864 m., kai buvo kuriamos karinės apygardos ir sausumos kariuomenėje buvo panaikinti atskiri korpusai ir atskiros armijos.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]