Genėtinių mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Genėtinių mūšis
Priklauso: 1863 m. sukilimas
Genėtiniai, 1863 m. mūšio paminklas.JPG
Atminimo akmuo Genėtiniuose (Panevėžio raj.)
Data 1863 m. balandžio 21 d.
Vieta Genėtiniai, Rusija Rusijos imperija
Rezultatas Sukilėlių pergalė
Kariaujančios pusės
Coat of arms of the January Uprising.svg 1863 m. sukilėliai Rusija Rusijos imperija
Vadovai ir kariniai vadai
Zigmantas Sierakauskas
Boleslovas Koliška
Pajėgos
300
Nuostoliai
2 užmušti
4 sužeisti
40 užmušti
60 sužeisti

Genėtinių mūšis – 1863 m. balandžio 21 d. 1863 m. sukilimo metu įvykęs mūšis tarp sukilėlių ir Rusijos imperijos kariuomenės.

Mūšis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

 KWrite icon.svg  Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų.
Jei galite, pakoreguokite stilių (kiek įmanoma – moksliniu stiliumi). Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.

Rusijos Imperijos kariuomenės rinktinė, buvo sudaryta iš kelių pėstininkų kuopų, ulonų eskadrono ir kazokų raitininkai, jai vadovavo majoras Kavro. Rinktinė žygiavo į Raguvos miškus, tuo tarpu Sukilėlių būriai visą balandžio mėnesį rinkosi Kremeciškių apylinkės miškuose. Sukilėliams vadovavo Zigmantas Sierakauskas, perėjęs į sukilėlių pusę. Jo štabo viršininku buvo Stanislovas Laskauskis. Balandžio 18 d. prie Sierakausko prisijungė Boleslovo Koliškos vadovaujami sukilėliai, o naktį iš balandžio 18 d. į 19 d. ir kunigas Antanas Mackevičius. Pastarojo būrys buvo sudarytas pagrinde iš kaimo žmonių.

Sierakauskas, turėdamas daugiau kaip iš 300 žmonių sudarytą rinktinę, per Truskavą, Anciškį ir Vadoklius persikėlė į Raguvos miškus. Ties Genėtinių kaimu sukilėliai užėmė patogią poziciją šalikelėje. Palei jos krūmus, pelkėtoje pievoje buvo prastas kelias.

Kairiajam sukilėlių sparnui vadovavo Koliška, viduryje buvo Sierakauskas, o dešiniajame sparne buvo sustatyti kunigo Mackevičiaus vedami dalgininkai. Jie turėjo pulti sumišusį priešą ir atkirsti jo atsitraukimą. Pasala buvo puikiai sumanyta ir puikiai pavyko. Priešakinę kazokų vorą sukilėliai praleido, tačiau puolė pasirodžiusius pėstininkus, kurie keliavo susėdę vežimuose ir nesitikėjo sutikti priešą tokioje nepatogioje kovai vietoje. Šaudydami į priešus, kariai pradėjo veržtis pro dešinįjį sukilėlių sparną, taip norėdami ištrūkti iš apsupties. Juos pasitiko kunigo Mackevičius būrys sudarytas iš dalgininkų. Rusai mėgino pulti sukilėlius durtuvais, bet dalgininkai 6 kartus atmušė priešo puolimus. Nepavykus prasilaužti, pakrikusios Kavro rinktinės pajėgos neorganizuotai ėmė trauktis, tačiau atsitraukimą trukdė užlietos pievos.

Kautynės pasibaigė visišku valdžios pajėgų sutriuškinimu. Daugiau kaip 40 rusų karių buvo nukauta, per 60 sužeista. Didelis skaičius gerų šautuvų ir visa gurguolė buvo perimta sukilėlių. Parinkta Sierakausko pozicija buvo tiek patogi, kad pačių sukilėlių buvo nukauti tik 2 žmonės, o 4 sužeisti.[1]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Mała Encyklopedia Wojskowa, 1967, Wydanie I.
  • Stefan Kieniewicz: Powstanie styczniowe. Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1983. ISBN 83-01-03652-4.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]