Gefirofobija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Gefirofobija (gr. γέφυρα – 'tiltas' + gr. φόβος – 'baimė') – nenormali ir ilgalaikė tiltų kirtimo baimė, susijusi su aukščio bei gilių vandens telkinių baime. Vieni sunkiai prisiverčia juos pereiti ar pervažiuoti, kitiems vien mintis apie tai kelia nerimą, pereinantį į panikos priepuolį, kai ima trūkti oro ir svaigsta galva. Gefirofobus gali gąsdinti tiek tilto aukštis, tiek ilgis, ypač tarpekliai ar kertamos plačios upės. Tai viena iš dažniausiai pasitaikančių fobijų. Daugelis ją turinčių to pilnai neįsisąmonina, nes išgyvena lengva forma.[1][2]

Vairuotojams pasireiškianti nerimu, kad gali prarasti mašinos kontrolę ir nuo tilto nerti žemyn. Turi klaustrofobijos požymių: važiuojant vairuotojas jaučiasi tarsi įkalintas, negali nei nusukti, nei sustoti, nei apsisukti. Kai kurie, niekaip negalėdami prisiversti judėti tiltu, tiesiog sustoja, sutrikdydami eismą. Jie gali verčiau važiuoti šimtus kilometrų vien tam, kad rastų alternatyvų kelią, kuriuo važiuojant nereikėtų persikelti per tiltą ir jausti kaustančią paniką. Dažniausiai važiavimo per tiltą baimė ištinka vairuotoją, bet pasitaiko atvejų, kai ji pasireiškia keleiviui. Pėsčiuosius gali kamuoti baimė būti nublokštam vėjo, paslysti, užkliūti, beeinant ką pamesti. Situacinę fobiją apsunkina negalėjimas atsitraukti į saugią vietą (agorafobija).[1][2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 „Gephyrophobia“. medicinenet.com. Nuoroda tikrinta 2022-07-12. 
  2. 2,0 2,1 „Dalį vairuotojų kamuojančią tiltų baimę išgydyti galima, bet tai užtrunka“. LRT. 2012-07-19. Nuoroda tikrinta 2022-07-12.