Gaston Maspero

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Gaston Maspero
Gaston Maspero.jpg
Gastonas Maspero
Gimė: 1846 m. birželio 23 d.
Paryžiuje
Mirė: 1916 m. birželio 30 d. (70 metų)
Veikla: prancūzų egiptologas, Egipto senienų tarnybos vadovas.
Commons-logo.svg Vikiteka: Gaston MasperoVikiteka

Gastonas Maspero (pranc. Gaston Maspero, 1846 m. birželio 231916 m. birželio 30) – prancūzų egiptologas, Egipto senienų tarnybos vadovas.

Karjera Prancūzijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gastonas Maspero gimė Paryžiuje lombardiečių kilmės tėvų šeimoje. Mokykloje jis rodė ypatingą potraukį istorijai, o būdamas keturiolikos jau domėjosi hieroglifų raštu. Studijuodamas École Normale G. Maspero turėjo slėpti nuo dėstytojų savo aistrą egiptologijai. Būdamas dvidešimt septynerių metų jis tapo filologijos ir archeologijos profesoriumi Prancūzijos koledže, tai pats jauniausias profesorius per šios įstaigos visą gyvavimą.

Antraisiais jo metais École Normale 1867 m., Maspero sutiko bičiulį egiptologą Auguste Mariette, kuris buvo Paryžiaus universalinės parodos Egipto skyriaus ekspozicijos komisijos narys. Mariette davė jam du naujai atrastus, ganėtinai sunkius hieroglifų tekstus mokytis, o jaunas mokslininkas padarė jų vertimus po mažiau kaip dviejų savaičių. Tai buvo didelis žygdarbis tuo metu, kai egiptologija vis dar buvo beveik kūdikystėje. Šitų tekstų publikacija tais pačiais metais nulėmė jo akademinę reputaciją. 1869 m. jis tapo egiptiečių kalbos bei archeologijos École Pratique des Hautes Études mokytoju (répétiteur) ir 1874 m. paskirtas į Prancūzijos kolegijos Šampoljono kėdę.

1881 m. sausį G. Maspero atvyko į Egiptą. Kaire jis vadovavo Egipto ir arabų kultūros grupelei, taip pat padėjo pagrindus mokyklai, kuri 1913 m. pasivadino Prancūzijos Rytų Šalių Archeologijos Institutu.

Bulako muziejaus interieras

Darbas Egipte[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmuosius atradimus Maspero atliko Sakaroje. Jis manė, kad daugelio piramidžių viduje yra sieninių įrašų, todėl atidarė penkias Senosios Karalystės piramides, kurios priklausė faraonams Unui, Pepiui I, Pepiui II, Tečiui ir Merenrei. Jo nuojauta neapgavo, sienas tikrai puošė ilgi tekstai. G. Maspero buvo pirmasis, kuris išvertė „Piramidžių tekstus“. Taip pat egiptologas išsiaiškino visą pogrindžio prekybos antikvariniais daiktais veiklą.

1870 m. Luksoro apylinkėse klestėjo nelegali prekyba senienomis. Senienų apsaugos inspekcijos įtarimas krito ant Kurnos miestelyje gyvenančios trijų brolių Abd al Rasulų šeimos. Vienas iš šeimos narių 1881 m. nuvedė egiptologus prie slėptuvės, esančios netoli Deir al Bachri. Kadangi G. Maspero buvo Europoje, į Tėbų uolyną išvyko vokietis H. Brugšas, egiptietis, Bulako muziejaus vedėjas ir vienas inspektorius. Uoloje rasta atsivėrusi, į kapo šulinį panaši duobė, kuria nusileidę visi pateko į didžiulį kambarį. Šiame kape rasti perlaidoti didžiausi ir garsiausi XVIII ir XIX dinastijų faraonai: Ramzis I, II, III, Setis I, Amosis, Tutmozis I, II, III, Amenhotepas I, karalienė Amosė Nefertarė, Hatčepsuta, Ahotepas, taip pat princai ir princesės, jų vaikai bei labai aukšti dvaro pareigūnai. Nuspręsta visas mumijas nugabenti į Kairą. Per šešias dienas jos išgabentos į Luksorą, vėliau į Kairą. 1886 m. pagaliau atidaryti mumijų sarkofagai ir garsiosios mumijos išvyniotos.

Gastonas Maspero, 1883 m.

Pirmoji G. Maspero kelionė po Egiptą užsitęsė septynerius metus. Daugiausia laiko skirta kapaviečių teritorijoms išvalyti. Kadangi XIX a. pab. šventyklų teritorijose dar gyventa žmonių, todėl Maspero ryžosi visus juos iškeldinti. Luksoro šventyklos viduje liko tik vienintelis statinys, esantis iš vėlesnių laikų. Tai Abu Elagago mečetė, kuri trukdo priėjimą prie šventyklos. Maspero labiausiai rūpinosi Luksoro šventykla. Jis ištyrinėjo šią šventyklą iki pagrindų.

Kitas jo svarbus pasiekimas – tai darbas prie Gizos sfinkso. Per kelis mėnesius nuvalytas smėlis nuo paminklo pečių, krūtinės bei priekinės letenos. Nukastas 50 metrų smėlio sluoksnis. G. Maspero įdomu, ar nukastas smėlis neslepia kapų bei lobių. Taip pat jo dėka apmokestinti turistai, besilankantys pačiose populiariausiose Egipto vietose. Taip padaryta norint apsaugoti paminklus nuo niokojimo. 1886 m. G. Maspero grįžo į Prancūziją ir Europoje išbuvo trylika metų. Jis tapo rašytoju bei profesoriumi ir dėstė Prancūzijos koledže. Vėl atvykęs į Egiptą surengė inspekcines keliones Nilu iki pat Nubijos. Dėl 1899 m. spalio 3 d. įvykusio žemės drebėjimo Karnake nuvirto trylika Hipostilinės salės kolonų. G. Maspero įpareigojo Ž. Legraną atstatyti šventyklą. Restauratorius darbuose naudojo senovinius statybos metodus. 1903 m. pabaigoje septintajame Karnako kiemo pilone atrasta milžiniška alebastrinė plokštė, o po ja slėptuvė su artefaktais, kurie iškelti per trejus metus. Daugiausiai slėptuvėje rastos paslėptos statulos.

G. Maspero paskutinis darbas susietas su Egiptu – tai rūpestis išsaugoti Nubijos šventyklas, kurios buvo niokojamos vis labiau užliejamo Nilo potvynio. Taip pat egiptologas įkūrė muziejus visose provincijose: Aleksandrijoje, Izmaile, Asijute, Tantoje ir Elefantinoje. Jo dėka Kairo muziejus perkeltas į Kairo miesto centrą. Tačiau didžiausias G. Maspero pasiekimas – 1912 m. lapkritį sudarytas įstatymas dėl senienų apsaugos, siekiant apsaugoti jas nuo grobstymo. Įstatymais skelbta: draudžiama žaloti ar kitaip gadinti pastatus bei radinius, draudžiama kasinėti net privačiose valdose, o kasinėjimo leidimą gali išduoti tik senienų apsaugos inspekcija. Tokiu būdu pradėtas Senovės Egipto kultūros „restauravimas“, Senovės Egipto palikimas buvo apsaugotas nuo grobstymų, dalis seniau pavogtų daiktų bei mumijų buvo grąžinta atgal į Egiptą.

Mirtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1914 m. Gastonas Maspero išėjo į pensiją. Mirė 1916 m. birželį ir buvo palaidotas Monparnaso kapinėse Paryžiuje. Su juo baigėsi pirmasis egiptologijos mokslo etapas.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]