Galuros judikatas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Sardinijos judikatai. Galuros judikatas šiaurės rytuose, pažymėtas pilkšva spalva.

Galuros judikatas – vienas iš keturių (šiaurės rytų) Sardinijos judikatų viduramžiais. Galura (Gallura), kurios vardas kilęs iš lot. gallus 'gaidys', buvo padalinta į dešimt kuratorijų. Pagrindinis miestas buvo Olbija (Olbia). XIII a. Galuros judikato herbe buvo pavaizduotas gaidys.

Atskira Galuros provincija buvo sudaryta Bizantijos valdymo laikais. IX a. antroje pusėje graikai Galuros provinciją paliko, ir ją perėmė saracėnai. Galura buvo paskutinė Sardinijos dalis, užvaldyta musulmonų ir pirmoji iš jų išsivadavusi.

XI a[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji Galuros judikai istoriniuose šaltiniuose paminėti XI a. antroje pusėje, nors žinomi ir keli ankstesnieji valdovai. Galuros judikatas kaip ir kiti judikatai pradžioje priklausė Pizos arkivyskupijai. Galura, skirtingai nei kiti judikatai, gana pastoviai palaikydavo Pizą, galbūt dėl to, kad buvo netoli Pizos miesto. Dėl tos priežasties Galuros judikatas dažnai sudarydavo sąjungą su piečiausiu Kaljario judikatu.

Nuo IX a. vidurio iki XI a. pradžios apie Galuros judikatą žinoma labai mažai. Apie 1050 m. valdė judikas Manfredas. Dabar dažniausiai manoma, kad pirmieji Galuros judikai buvo Pizos respublikos pasiųsti valdytojai. Popiežius Grigalius VII savo 1074 m. laiške minėjo Konstantiną I Galurietį, kuris galbūt buvo Gerardeskių (Gherardeschi) giminės narys. Yra legendų apie Konstantino I ryšius su galingais Činarcos (Cinarca) valdovais Korsikoje.

XII a[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie 1100 m. Pizos įtakos buvo atsikratyta, į sostą sėdo pirmasis Torių (Thori) dinastijos narys Torkitorijus (Torchitorio).

Paskutinius XI a. dešimtmečius ir XII a. pradžioje Italijoje ir Vokietijoje dominavo Grigaliaus reformos ir Kova dėl investitūros, kuriomis buvo siekiama reorganizuoti valstybių ir Katalikų bažnyčios santykius. Popiežiai per Pizos arkivyskupus siekė įgyti tiesioginės valdžios Sardinijoje. Čia jiems padėjo judikų remiami benediktinų ir kamendulų vienuoliški judėjimai. Vienuoliai inicijavo svarbius ekonominius, žemės ūkio, technologinius, bažnytinius ir socialinius pokyčius Sardinijos bendruomenėse.

Po trumpo Torkitorijaus sūnaus Saltaro (Saltaro) valdymo trejus metus valdė Itokorė (Ittocorre de Gunale). Po to valdė Konstantinas II, po jo – Komita I (Comita I).
Apie 1130 m. Komita kartu su Toreso judiku Gonarijumi II (Gonario II) ir Arborėjos judiku Konstantinu I (Constantine I) davė vasalo priesaiką Pizos arkivyskipijai. 1132 m. Komita nuvyko į Ardarą, į Logudoro judiko rūmus, kad tiesiogiai prisiektų arkivyskupui Rodžeriui ir tuo pripažino Logudoro judikato viršenybę. Ryšiai su Pizos arkivyskupija buvo buvo atnaujinti ir išliko ilgam.

Po Komitos valdžią perėmė Konstantinas III, galbūt Itokorės sūnus ir todėl pirmasis Galuros judikas iš Lakonų (Lacon) dinastijos.

XIII a[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš Konstantino III valdžią paveldėjo jo sūnus Barisonas II (Barisone II), kuris 1203 m. valdžią paliko savo vieninteliam palikuoniui – dukteriai Elenai. Dėl to Galuroje prasidėjo paveldėjimoi krizė, nes konkuruojančios grupuotės siekė apvesdinti savo atstovus su Elena. Eleną vesti bandė Wilhelmas Malaspina (Guglielmo Malaspina), bet tai uždraudė popiežius Inocentas III. 1206 m. į Galuros judikatą įsiveržė Kaljario judiko Wilhelmo I (Guglielmo Salusio IV) kariuomenė. 1207 m. Elena ištekėjo už piziečio Lamberto Viskončio (Lamberto Visconti). Lambertas atrėmė įsiveržimą ir išlaikė Galurą Pizos įtakoje.

1211 m. Toreso judikas Komita III (Comita III) patvirtino sutartį su Genujos respublika, kuri buvo tradicinė Pizos varžovė. Pagal sutartį Logudoro judikatas ir Genuja turėjo kartu užkariauti visą salą ir perduoti valdžią Genujai, o vietoje kaip judikas valdyti turėjo Komita III. Sąjungininkai pirmiausia įsiveržė į Galurą, nes ji palaikė tvirtus ryšius su Piza. 1212 m. Piza kontratakavo, bet tik 1214 m., kai mirė Kaljario judikas Vilhelmas I, Galura sugebėjo sumušti Komitą ir Genują. Laivynų karas tęsėsi, kol popiežius Honorijus III 1217 m. gruodį neprivertė puses pasirašyti taiką.

Mirus Elenai Lambertas valdė toliau ir vėliau vedė Kaljario paveldėtoją, todėl iki savo mirties 1225 m. ėmė valdyti abu judikatus. Po jo Galuros judiku tapo jo sūnus Ubaldas, o Kaljario judiku – jo brolis Ubaldas. Vyresniajam Ubaldui mirus jaunesnysis bandė perimti valdžią Kaljaryje, bet jam nepavyko.
1236 m. per vedybas su Adelasija buvo įsigytas Logudoro judikatas. 1238 m. mirė Ubaldas, ir jo našlė ištekėjo už Šv. Romos imperatoriaus Frydricho II pavainikio Heinco (Heinz, it. Enzio). Heincas ėmė vadintis visos Sardinijos karaliumi, o Galuros judiku tapo Ubaldo sūnus Jonas (Giovanni Visconti), kuris dalį laiko praleisdavo Galuroje, dalį – Pizoje. Taip pat valdė ir jo sūnus ir įpėdinis Ninas (Nino). 1284 m. Piza katastrofiškai pralaimėjo Melorijos jūrų mūšį (Battle of Meloria), ir Ninas pabandė paimti valdžią Pizoje, bet buvo išvytas. O 1287 m. prarado valdžią ir Galuroje. Taip baigėsi Viskončių valdžia Galuroje, prasidėjusi 1207 m.

Piza aneksavo Galurą ir ją valdė iki 1323–1324 m., kai ją užkariavo Katalonija. Nino duktė Joana (Giovanna Visconti) skelbėsi Galuros judike iki savo mirties 1339 m. Tada pretendento į Galuros judikus titulą paveldėjo Milano Viskončiai, kurie perleido jį Aragonijos karūnai.

Taip pat skaityti[redaguoti | redaguoti vikitekstą]