Gėlavandenė hidra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Hydra vulgaris
Hydra vulgaris
Gėlavandenė hidra
Mokslinė klasifikacija
Tipas: Duobagyviai
(Wikispecies-logo.svg Cnidaria)
Klasė: Hidragyviai
(Wikispecies-logo.svg Hydrozoa)
Būrys: Hidros
(Wikispecies-logo.svg Hydroida)
Šeima: Hidriniai
(Wikispecies-logo.svg Hydridae)
Gentis: Hidra
(Wikispecies-logo.svg Hydra)
Rūšis: Gėlavandenė hidra
(Wikispecies-logo.svg Hydra vulgaris)
Binomas
Hydra vulgaris
Pallas, 1766

Gėlavandenė hidra (Hydra vulgaris) – gėlavandenių hidrų rūšis, kurių polipai siekia iki 12 mm ilgio.

Aprašas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šios hidros turi nuo 4 iki 12 čiuopiklių, išsidėsčiusių apie burną.

Maistą gaudo išskėtusios čiuopiklius ir laukdamos, kol maistas palies juos. Tuomet sugriebia jį ir pritraukia prie burnos, praryja ir virškina. Nesuvirškintas daleles pašalina pro tą pačią burnos angą.

Kaip ir kitos hidros gėlavandenės hidros prie substrato tvirtinasi savo „padu“, kuris būna disko pavidalo. Juda „sprindžiuodama“ – susilenkia, prisitvirtina čiuopikliais prie substrato, tada atpalaiduoja iki tol prisitvirtinusį prie substrato padą, daro kūlverstį ir vėl prisitvirtina padu.

H. vulgaris kaip modelinis organizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

H. vulgaris dažnai, kaip ir kitos hidros, naudojamos tyrimuose kaip modeliniai organizmai tiriant morfalaksinę regeneraciją, kadangi jos gana sparčiai dauginasi, jas lengva auginti. Yra duomenų, kad jos nesensta, tad yra biologiškai nemirtingos[1], nors tai aptarinėjama.[2]

Dauginimasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

H. vulgaris dauginasi keliais būdais – lytiškai ir nelytiškai (pumpuravimusi bei po sužalojimų regeneruodamos iš kūno dalių).

Kai hidros dauginasi lytiškai, jų kūnuose susidaro sėklidės ar kiaušidės arba abejos viename individe. Iš sėklidžių išleisti spermatozoidai apvaisina kiaušidėse susidariusius kiaušinėlius. Kiaušinėliai apsitraukia chitininiu dangalu ir laukia kol susidarys tinkamos sąlygos.

Pumpuravimasis vyksta palankiomis sąlygomis, t. y., kai tinkama vandens temperatūra ir pakanka maisto. Miniatiūrinė hidro išauga iš stambios motininės hidros kūno sienelės. Pakankamai išsivysčiusi dukterinė hidra atsiskiria nuo motininės ir toliau jau gyvena savarankiškai. Šis hidrų dauginimosi būdas yra dažniausias, kadangi taip susidaro daugiausia palikuonių ir jis lengviausias.

Trečiasis būdas yra daugiau išgyvenimo, o ne dauginimosi būdas. Jei hidra supjaustoma į kelias dalis, kiekviena pakankamai stambi dalis transformuojasi į tokio pat dydžio atskirą hidrą. Panašiai gali pasidauginti, pvz., jūrų žvaigždės.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Martinez, D.E. (May 1998), "Mortality patterns suggest lack of senescence in hydra.", Experimental Gerontology 33(3): 217–225, doi:10.1016/S0531-5565(97)00113-7, PMID 9615920, <http://www.biochem.uci.edu/steele/PDFs/Hydra_senescence_paper.pdf> 
  2. Estep, P. W. (September 2010). „Declining asexual reproduction is suggestive of senescence in hydra: comment on Martinez, D., "Mortality patterns suggest lack of senescence in hydra."“. Experimental Gerontology 45 (3): 645–6. PMID 20398746. doi:10.1016/j.exger.2010.03.017. 


Commons-logo.svg

Vikiteka