Fuzilierius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Crystal Clear action spellcheck.png  Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti.
Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan.
Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.

Fuzilierius (pranc. fusilier)[1] – pėsčias karys, kuris skirtingose šalyse ir laikotarpiuose užsiėmė skirtingomis užduotimis, kartais būdamas paprastas pėstininkas, o kartais ir artileriją saugantis karys.

Žodžio kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žodis fuzilierius yra kilęs iš XVII a. prancūziško žodžio „fusil“, t. y. titnaginės muškietos tipo. Pats žodis fusil yra kilęs iš senosios prancūzų ir lotynų kalbos foisil, reiškiančio titnago gabalą.[2]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Titnaginiai šautuvai, pasirodę XVII amžiaus pradžioje, buvo patikimesni ir saugesni nei dagtinės muškietos, kurios užtaisomos uždegant dagtį netoli drūtgalio. Tai buvo svarbu netoli patrankų, kurioms reikėdavo daug parako statinių, kurias dagtinės muškietos dažnai uždegdavo. Todėl, pirmieji fuzilieriai, kaip Karaliaus fuzilieriai, iš pradžių užsiėmė pabūklų gynyba ir palyda.[3] Taip pat, artilerijos daliniams reikėjo sargybinių, kurie sudrausmintų civilius krovėjus.[4]

Žodis fuzilierius oficialiai pirmą kartą pavartotas Prancūzijos kariuomenėje 1670 m., kai kiekviena pėstininkų kuopa privalėjo turėti keturis fuzilierius.[3] Sekančiai metais, Sebastianas de Vaubanas suformavo pirmą pasaulyje titnaginiais šautuvais ginkluotą pulką - Karaliaus fuzilierių pulką (Fusiliers du Roi).

XVIII amžiuje, titnaginiams šautuvams tapus pagrindiniu pėstininkų ginklu, fuzilieriaus vardas palaipsniui prarado išskirtinę sąsają su artilerija ir buvo pritaikytas įvairiems vienetams.[3]

Fuzilieriai pagal šalį[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Austrija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Austrijos kariuomenė gana vėlai atsisakė savo artilerijos fuzilierių pulko, jį išlaikydama Septynerių metų kare. Pulko paskirtis buvo remti lauko baterijas mūšyje ir apsaugoti artileriją žygio metu bei stovykloje.[5]

2008 m. Bastilijos dienos kariniame parade žygiuojantis 1-asis jūrų fuzilierių pulkas su vėliava

Belgija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Belgijos armija neturi pulko, vadinamo fuzilieriais, tačiau paprasti pėstininkai yra vadinami puolimo fuzilieriais (ol. stormfuselier; pranc. fusilier d'assaut). Anksčiau Belgijos kariniame jūrų laivyne buvo jūrų fuzilierių pulkas, atsakingas už laivyno bazių apsaugą, bet jis buvo išskirstytas per 1990 m. reformas.

2014 m. Veteranų dienos parade žygiuojantis Princesės Irenos pėsčiosios gvardijos fuzilierių pulkas

Nyderlandai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nyderlandų karališkojoje armijoje vienas iš dviejų pėsčiosios gvardijos pulkų yra fuzilierių pulkas - Princesės Irenos pėsčiosios gvardijos fuzilierių pulkas.

Prancūzija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prancūzų armijoje nuo XVII a. vidurio iki XIX a. pabaigos, fuzilieriais buvo vadinami paprasti pėstininkai.[1] Dabartinėje Prancūzijos armijoje nebevartojamas žodis fuzilierius, užtat laivyne ir oro pajėgose jis tėra vartojamas apibūdinti šaulius saugančius laivus, sausumos bazes ir kitus įrenginius. Taip pat, iš jų tarpo renkami komandosai, kurių yra du daliniai:

1757 m. Prūsijos armijos fuzilieriai

Prūsija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1792 m. Prūsijos armijos fuzilieriai

XVIII a.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prūsija anksti pradėjo vartoti fuzilieriaus vardą įvairiems pėsčiųjų daliniams. 1705 m. pėsčioji gvardija (Leibgarde zu Fuss) buvo pervadinta fuzilierių gvardija.[6] 1740–1743 m. Frydrichas II sukūrė keturiolika fuzilierių pulkų (33–40, 41–43 ir 45–48), kurie nuo muškietininkų skyrėsi tik savo mitromis, bet kurių mokymas ir vaidmuo buvo tas pats.[7] Vėliau Prūsija ir kelios kitos Vokietijos valstybės savo žaliuosius skirmišerius vadino fuzilieriais. Prūsijos armijoje 1787 m. buvo suburti atskiri fuzilierių batalionai, kuriose daug karininkų jau turėjo patirties iš Amerikos išsilaisvinimo karo.

XIX a.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po triuškinančio pralaimėjimo Napoleonui, 1808 m. Prūsijos reformose įsakyta fuzilierius priskirti prie pulkų kaip trečiąjį batalioną. Po šių reformų, fuzilieriai devėjo prūsiškai mėlynas uniformas kaip muškietininkai, bet skyrėsi nuo jų juodais odiniais diržais ir šiek tiek kitokiu kulkų kišenės išdėstymu.

Vokietija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1870 m. Prūsijos kariuomenės pėstininkų pulkai nuo 33-o iki 40-o imtinai, 73-as (Hanoverio), 80-as (Heseno-Kaselio) ir 86-as (Šlėzvigo-Holšteino) bei Gvardijos fuzilieriai, buvo pavadinti fuzilierių pulkais. Be to, visų gvardijos, grenadierių ir pėstininkų pulkų trečiosios batalionai išsaugojo fuzilierių pavadinimą. Jie buvo ginkluoti šiek tiek trumpesne Dreyse šautuvo versija (Füsiliergewehr), ant kurio buvo galima užmauti durtuvą kardą (Füsilier-Seitengewehr), o ne standartinį durtuvą. Nors teoriškai jie vis dar buvo skirmišeriai, praktiškai jie mažai kuo skyrėsi nuo muškietininkų, nes visi prūsų pėstininkai kovojo tokiu pačiu stiliumi, suformuodami tankią šaudančiųjų liniją.

1880-aisiais šis vardas prarado taktinę reikšmę, bet buvo vis tiek garbingas ir siejamas su specialistais bei elitiniais daliniais. Tam tikra prasme visi pėstininkai tapo fuzilieriais, nes ginklai, taktika ir įranga įgijo fuzilierių savybes – skirmišerių liniją, trumpesnius šautuvus, durtuvus kardus ir juodą odinė įrangą.

XX a.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nepaisant to, šie fuzilierių pulkai išsilaikė iki Vokietijos imperatoriškosios armijos žlugimo 1918 m.:

  • Gvardijos fuzilierių pulkas
  • 33-as (Rytų Prūsijos) grafo Rono fuzilierių pulkas
  • 34-as (Pamario) Švedijos karalienės Viktorijos fuzilierių pulkas
  • 35-as (Branderburgo) Prūsijos princo Henriko fuzilierių pulkas
  • 36-as (Magdeburgo) feldmaršalo grafo Blumentalio fuzilierių pulkas
  • 37-as (Vakarų Prūsijos) fon Steinmetzo fuzilierių pulkas
  • 38-as (Silezijos) feldmaršalo grafo Moltkės fuzilierių pulkas
  • 39-as Žemutinio Reino fuzilierių pulkas
  • 40-as Hohenzolernų Karolio Antano fuzilierių pulkas
  • 73-as (Hanoverio) feldmaršalo Prūsijos princo Alberto fuzilierių pulkas
  • 80-as (Heseno) fon Gerdsdorfo fuzilierių pulkas
  • 86-as (Šlėzvig-Holšteino) Karalienės fuzilierių pulkas
  • 90-as Meklenburgo didžiosios kunigaikštystės fuzilierių pulkas
  • 122-as (4-asis karališkasis Viurtembergo) Austrijos imperatoriaus ir Vengrijos karaliaus Pranciškaus Juozapo fuzilierių pulkas
1944 m. „Großdeutschland“ divizijos fuzilierius

Be to, dar buvo ir 108-ojo princo Jurgio karališkojo Saksonijos Šaulių (Fusilier) pulko ypatingas atvejis, nes jis buvo priskirtas prie fuzilierių ir šaulių (Schützen), taigi pulkas vilkėjo jėgerių stiliaus tamsiai žalią uniformą. Dauguma 1914 m. Vokietijos imperatoriškosios armijos fuzilierių pulkų ir batalionų jau nebuvo įmanoma atskirti nuo muškietininkų pagal aprangą ar ginkluotę, tačiau atskiri pulkai devėjo ypatingus ženklus ant tamsiai mėlynų paradinių uniformų. Kai kurios buvo net išlaikytos tranšėjinėse aprangose 1918 m. Pavyzdžiui, Gvardijos fuzilierių pulkas ant savo paradinės uniformos turėjo prisiūtas nikelio sagas ir geltonus antpečius, o 80-as pulkas turėjo specialių išsiuvinėjimą ant savo apykaklių ir rankogalių, nes pulkas prasidėjo kaip Heseno Elektoriaus gvardija. Pulkams, kuriems buvo leista papuošti savo smaiginius šalmus arklio ašutais, trečiasis pulko batalionas, t. y. fuzilieriai, visąlaik turėdavo juodus ašutus.

Antrojo pasaulinio karo metu elitinėje vokiečių divizijoje „Großdeutschland“ buvo panzerfuzilierių (Panzerfüsiliere) pulkas, kuris pratesė senąsias vokiečių fuzilierių tradicijas. Pulkas nuo panzergrenadierių tesiskyrė vardu.

Šiuolaikinė Vokietijos kariuomenė nebeturi fusilerių.

Rusija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jau XVII a. vienam Rusijos kariuomenės pėstininkų pulkui priklausė dešimt fuzilierių kuopų.[1] Prasidėjus Septynerių metų karui 1756 m., pėstininkų pulkai buvo pervadinti muškietininkų pulkais.[1]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 Fuzilieriai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
  2. Godefroy, 1881, p. 45
  3. 3,0 3,1 3,2 Cathal, 2008, p. 168
  4. Barnes, 1972, p. 28
  5. Braithwaite, 1975, p. 24
  6. Knotel, 1980, p. 121
  7. Seaton, 1973, pp. 9, 24

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]