Fotometrija (astronomija)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Fotometrija astronomijoje naudojama astronominio objekto elektromagnetinės spinduliuotės srautui arba intensyvumui matuoti. Fotometrijos naudojami metodai priklauso nuo to, koks bangos ilgis tyrinėjamas. Dažniausiai spinduliavimas analizuojamas pasitelkiant teleskopus: užfiksavus (kartais praėjusią pro specialius optinius filtrus) ir įrašius šviesos energiją šviesai jautriu instrumentu. Fotometrija matuoja tik spinduliuotės srautą ir intensyvumą, jei tiriamas dar ir spinduliuotės spektras, tai jau spektrofotometrija.

Metodai[taisyti | redaguoti kodą]

Vienas iš keturių F. Šverd'o 1868 m. pagamintų fotometrų Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje)

Fotometrijos metodai priklauso nuo tiriamos spinduliuotės bangos ilgio. Dažniausiai šviesa surenkama teleskopu, praleidžiama pro kokį nors specialų filtrą ir siunčiama į šviesai jautrų įtaisą. Filtrų, kuriuos praeina šviesa, rinkinys vadinamas fotometrine sistema.

Anksčiau infraraudonosios srities fotometrija buvo atliekama fotoelektriniais fotometrais - prietaisais, matuojančiais objekto šviesos intensyvumą, nukreipiant iš jo ateinančią šviesą į šviesai jautrią plokštelę. Dabar visam spektrui fotometrus pakeitė CCD, tačiau fotometrai dar naudojami situacijose, kuriose reikia įpatingos laikinės skyros.

Panaudojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Fotometriniai duomenys gali būti naudojami taikant atvirkštinių kvadratų taisyklę (fizikinis dydis atvirkščiai proporcingas atstumo iki to dydžio šaltinio kvadratui) objekto ryškio nustatymui, jei žinomas atstumas iki jo, ir atvirkščiai. Kitos objekto savybės, pvz., temperatūra arba cheminė sudėtis nustatomos spektrofotometriniais metodais. Paprastai kelių žvaigždžių fotometriniai rezultatai, gauti naudojant du skirtingus filtrus, atvaizduojami spalvos-ryškio diagramoje. Fotometrija taip pat naudojama kintamųjų žvaigždžių, mažųjų planetų, galaktikų branduolių ir supernovų spinduliuotės kitimo tyrimui, egzoplanetų aptikimui stebint jų tranzitus. Rezultatai gali būti naudojami dvinarių sistemų periodų ir jas sudarančių kūnų spindulių, žvaigždės apsisukimo aplink savo ašį periodo arba supernovos galingumo nustatymui.