Forumo teatras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.


 Wikitext.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia suformatuoti pagal Vikipedijoje taikomus reikalavimus.
Jei galite, sutvarkykite.

Forumo teatras – teatro forma, sukurta Augusto Boal. Šios teatro formos pagrindinis tikslas yra skatinti visuomenę mokytis, analizuoti savo elgesį bei diskutuoti apie opias socialines problemas. Pasitelkiant šią teatro metodiką yra siekiama padėti žmonėms, patiriantiems diskriminaciją, išvengti kasdienės konfrontacijos su užgauliotojais. Forumo teatras dažnai tapatinamas su kiek vėlesniu ir modernesniu „Engiamųjų teatru“, tačiau šiuos teatrus apjungia bendra užsiemimų sistema ir propoguojamos įdėjos, tad galima juos laikyti identiškais.

Augusto Boal

Forumo teatro susikūrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dr. Augusto Boal, XX a. 6-ajame dešimtmetyje pradėjo dirbti teatre „Arena Theatre“ San Paule. Norėdamas išgirsti žmonių nuomonę, jis po spektaklių visada rengdavo diskusijas. Vėliau išsivystė kitas metodas – spektaklio metu žiūrovai galėjo sustabdyti veiksmą ir siūlyti, kaip turėtų elgtis engiamas personažas. Kartą taip sustabdžius spektaklį, žmogus iš publikos, bandęs paaiškinti, kaip turėtų elgtis engiamasis, pats užlipo ant scenos ir pademonstravo aktoriams, kaip tai turėtų atrodyti. Pasak Boal, šis momentas ir buvo didžiausia jo teatro transformacija. Taip gimė teatras, kuriame išnyko riba tarp aktoriaus ir žiūrovo. Iš čia kilo ir pavadinimas „žiūrovas – aktorius“ (angl. Spect - Actor). Laikomasi nuomones, kad forumo teatro metu niekas negali išlikti pasyviu stebėtoju. Net jeigu renkamasi neišsakyti savo nuomonės ir tik stebėti spektaklį iš šalies – tai vis tiek jau yra pasirinkimas, reikalaujantis žmonių aktyvumo. Taigi, dalyvaujama – visada.

A. Boal teatras tapo socialinio aktyvumo skatinimo pagrindu. Būtent taip A. Boal gimė idėja, turėjusi padėti spręsti asmenines bei visuomenines problemas, padėti išsivaduoti iš įvairių diskriminacijos formų. Boal užsispyrimas ir sunkus darbas nutiesė kelią naujam įstatymui, kuriuo būtų apsaugotos nusikaltimų aukos bei vargingai gyvenantys asmenys Brazilijoje. Dėl to šalyje sparčiai ėmė kurtis organizacijos, kovojančios už žmonių teises. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje valdančioji Brazilijos chunta teatrą uždarė, o 1971 m. suėmė ir patį A. Boalą. Režisierius buvo priverstas emigruoti į Lisaboną.

Metodika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Forumo teatras prasideda trumpu pasirodymu, kuris gali būti ir improvizuotas. Žiūrovų-aktorių klausiama, ar jie sutinka su protagonisto sprendimais. Dažniausiai yra nesutinkama, todėl publikai pasakoma, kad spektaklis bus vaidinamas antrą kartą, tiksliai taip pat, kaip ir pirmąjį. Kartojant spektaklį jie gali pakeisti scenoje protagonistą, kai jis ar ji suklysta ir pasiūlyti geresnį sprendimą. Viskas, ką jie turi padaryti, tai sušukti „Stop!“. Tada aktoriai turi iš karto sustoti ten, kur jie yra, nekeisdami pozicijos. Žiūrovas-aktorius pasako, nuo kurios scenos norėtų keisti spektaklį. Tokiu būdu yra analizuojama pateikta situacija, nustatoma sukurtos įtampos reikšmė etiudui, aktoriai ir žiūrovai kartu mokosi, kokios gali būti tam tikrų veiksmų pasekmės.

Augusto Boal, pristatinėjantis „Engiamųjų teatro“ metodą Riversaido bažnyčioje

Forumo teatro sudedamosios dalys:[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Grupės taisyklių kūrimas
  • Rato sudarymas
  • Parengiamieji pratimai (žaidimai)
  • Vertybių išaiškinimas, darbas grupėse
  • Džokerio išrinkimas
  • Vaidybinių situacijų kūrimas pagal nustatytas temas
  • Refleksijos ratas
  • Etiudo aptarimas

Džokeris[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Augusto Boal pavartotas terminas „Džokeris“ (angl. Joker), lengviausiai atpažįstamas iš kortų žaidimo. Tai korta, kuri nepriklauso jokiai grupei ir gali žaidimą pakreipti įvairiomis linkmėmis, priklausomai nuo jo pobūdžio. Tad džokeris − tai užsiėmimo ar spektaklio vedėjas, kuris nepalaiko nė vienos pusės, o tik stengiasi sukelti vienokias ar kitokias dalyvių reakcijas, moderuoti veiklos kryptis. Džokeris taip pat yra atsakingas už spektaklio ar užsiėmimo metu kuriamą atmosferą, taisykles bei dalyvaujančių asmenų įsitraukimo lygį. Galima jį pavadinti ir moderatoriumi.

Džokeris

Džokerio raktinių frazių pavyzdžiai:[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Ar jums aiškus matytas etiudas?
  • Galbūt norite paklausti personažų, kodėl jie taip elgiasi?
  • Ar galėtumėte šioje situacijoje išskirti auką, skriaudėją, neutraliuosiuos asmenis?
  • Ką galima pakeisti šioje situacijoje ?
  • Ką turėtų padaryti kiekvienas iš asmenų, kad probleminė situacija būtų išspręsta?
  • Ir kt.

Forumo teatro veikla Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Forumo teatro metodas į Lietuvą atkeliavo tarptautinio bendradarbiavimo dėka. Aktorė Raminta Vaičekonytė 1998 m. šio metodo mokėsi Estijoje, Danijoje, Švedijoje. Stažuodamasi Estijoje, stebėjo kokį didžiulį poveikį šis metodas daro žmonėms, kurie dalyvauja Forumo teatro spektakliuose. Būtent R. Vaičekonytės iniciatyva 2004 m. į Lietuvą buvo pakviesta žinoma Forumo teatro specialistė iš Švedijos − Marija Nilson, kuri vedė išsamų 3 dienų seminarą su jaunimu dirbantiems specialistams. Seminaro metu pristatytas Engiamųjų teatras bei Forumo teatro metodas, kuris buvo išbandytas ir praktiškai. 2004 m. liepos 1 d. buvo įsteigta viešoji įstaiga „Menų ir mokymo namai“, kurios steigėja ir direktorė yra R. Vaičekonytė. Į įstaigos veiklos programą buvo įtrauktas ir Forumo teatras.

Ši įstaiga veikia socialinėje, kultūros ir švietimo srityse. Pagrindinis organizacijos prioritetas – socialinės atskirties mažinimas taikant įvairius novatoriškus, efektyvius, patrauklius ir visuomenei prieinamus metodus. Viena iš pagrindinių įstaigos veiklos sričių yra padėti plėsti vaikų, jaunimo bei suaugusiųjų tarpusavio bendradarbiavimą mažinant socialinę atskirtį. Nuo 2004 m. organizacija kasmet aktyviai dalyvauja nacionalinėse programose, įgyvendina po keletą respublikinių projektų, dalyvauja tarptautiniuose renginiuose, veda seminarus ir mokymus, kuria ir rodo Forumo teatro spektaklius Vilniuje bei kituose šalies miestuose ir miesteliuose, organizuoja stovyklas ir laisvalaikio užimtumą socialinės atskirties grupėms, yra įgijusi nemažą patirtį, geba dalintis žiniomis su kitomis organizacijomis.

„Menų ir mokymo namai“ bendradarbiauja su 150 šalies vidurinių mokyklų ir gimnazijų, Lietuvos studentų sąjunga, Vilniaus ir Marijampolės jaunimo organizacijų sandrauga „Apskritas stalas“, Veliučionių specialiaisiais vaikų globos namais, Druskininkų jaunimo užimtumo centru, Vilniaus, Anykščių, Molėtų, Neringos, Šiaulių, Palangos, Utenos, Raseinių, Jonavos, Kaišiadorių, Pasvalio, Kupiškio, Rokiškio, Vilkaviškio ir kt. savivaldybėmis, Rokiškio, Kupiškio, Zarasų jaunimo centrais, Klaipėdos dvasinės pagalbos jaunimui centru, Širvintų, Utenos, Telšių, Jurbarko, Lazdijų švietimo centrais, Neringos ir Vilniaus policijos komisariatais, Klaipėdos, Vilniaus ir Šiaulių regionų pataisų inspekcijomis, Vilniaus arkivyskupijos organizacija „Caritas“, Ateitininkų federacija, Nacionaliniu socialinės integracijos institutu, Trečiaisiais Vilniaus vaikų globos namais, Kulautuvos sanatorine mokykla ir kt. Organizacijoje nuolatos dirba daugiau nei 10 savanorių, projektų veiklų vykdymui samdomi psichologai, aktoriai, socialiniai darbuotojai, dailininkai, scenos kalbos ir judesio specialistai, patyrimo pedagogikos ekspertai.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Augusto., Boal, (1995). The rainbow of desire: the Boal method of theatre and therapy. London: Routledge. p. 1–3.
  2. Augusto., Boal, (1995). The rainbow of desire: the Boal method of theatre and therapy. London: Routledge. p. 3–7.
  3. Augusto., Boal, (1995). The rainbow of desire: the Boal method of theatre and therapy. London: Routledge. p. 7.
  4. Augusto., Boal, (1985). Theatre of the oppressed. New York: Theatre Communications Group. p. 139.
  5. Augusto., Boal, (2002). Games for actors and non-actors (2nd ed.). London: Routledge. p. 261, 262.
  6. Shinina G. ,,Here we are. Social theatre and some other open questions about its developments“// The MIT Press, T. 48, 2004, p. 19.
  7. Twentieth century theatre, sud. Drain R., London: Routledge, 1995.
  8. Matthijssen R., ,,The Birth of the International Theatre of the Oppressed Organisation (ITO“)// Under Pressure, Nr. 12, 2003, p. 13.
  9. Boal A., Legislative theatre: using performance to make politics, New York: Routledge, 1998.
  10. Augusto., Boal, (1995). The rainbow of desire: the Boal method of theatre and therapy. London: Routledge. p. 52–57.
  11. Diamond, David (2008). Theatre for Living: The Art and Science of Community-Based Dialogue. Trafford Publishing.
  12. Boal A., The theatre of the oppressed, New York: Theatre Communications Group, 1985.