Nuo 1943 m. rudens tarybiniams partizanams, kuriuos sudarė daugiausia pasitraukę iš Vilniaus ir Kauno getų žydai, iš nacių nelaisvės pabėgę sovietiniai karo belaisviai, plečiant organizuotą ginkluotą veiklą, diversijas geležinkeliuose, naciai paskelbė, kad už bet kokį sabotažą bus atsakingi vietos gyventojai – artimiausios gyvenvietės bus deginamos, gyventojai evakuojami. Keršydami už tai, kad 1943 m. rugsėjo pradžioje partizanai geležinkelio ruože Lentvaris–Rūdiškės netoli Fermos nuvertė nuo bėgių traukinį, 1943 m. rugsėjo 8 d. naciai kaimą (21 sodybą) sudegino, 136 kaimo gyventojus (30 vyrų, 51 moterį, 55 vaikus) išvežė į Vilnių, vėliau dalį – dirbti į Vokietiją.[2]