Emanuelis Levinas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
 Biography note.svg  Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.
Emanuelis Levinas
Emmanuel Levinas.jpg
Gimė 1906 m. sausio 12 d.
Kaunas
Mirė 1995 m. gruodžio 25 d. (89 metai)
Paryžius
Veikla prancūzų filosofas

Emanuelis Levinas (rus. Эммануэль Левинас, pranc. Emmanuel Lévinas; 1906 m. sausio 12 d. Kaune – 1995 m. gruodžio 25 d. Paryžiuje) – prancūzų filosofas.

Gyvenimas ir Filosofija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Emanuelis Levinas (rus. Эммануэль Левинас, pranc. Emmanuel Lévinas) gimė 1906 m. sausio 12 d. Litvakų šeimoje Kaune, tuometinėje carinės Rusijos imperijoje. Dėl Prmojo Pasaulinio karo sukrėtimų, šeima 1916 m. persikėlė į Charkovo guberniją Ukrainoje. Ten jie gyveno 1917 m. vasario ir spalio perversmų Rusijoje metu. Emanuelis Levinas pradinius mokslus išėjo rusakalbėse mokyklose Kaune ir Charkove. 1920 m. šeima grįžo į Kauną, atsikūrusią Lietuvos Respubliką. Prieš išvykdamas į Prancūziją, Levinas dvejus metus mokėsi žydų gimnazijoje. Lietuvoje Levinas įgijo tradicinio žydų mokymo pagrindus.

Levinas pradėjo savo filosofines studijas Strasbūro universitete 1924 m., čia jis susipažino su garsiu prancūzų filosofu Maurice_Blanchot, kuris tapo vienu iš geriausių jo draugų. 1928 m. jis nuvyko į Freiburgo universitetą studijuoti Edmund‘o Husserl‘io fenomenologijos. Freiburge jis taip pat susitiko su Martin'u Heidegger'iu, kurio filosofija jį (tuo metu) labai sužavėjo. Levinas tapo vienu iš pirmųjų prancūzų intelektualų, atkreipusių dėmesį į Husserl'io ir Heidegger'io kūrinius. E. Levinas 1931 m. išvertė Husserl’io „Dekarto meditacijas" Cartesian_Meditations. Jo mintis pritaikydamas savo filosofijai, parašė kūrinius „Intuicijos teorija Husserl‘io fenomenologijoje“ ('La théorie de l'intuition dans la phénoménologie de Husserl' (angl. The Theory of Intuition in Husserl's Phenomenology); jo 1929/30 filosofijos daktaro tezės), „Nuo egzistencijos prie egzistentų" ('De l'Existence à l'Existant' (angl. From Existence to Existents; 1947 m.), ir „Atrandant būtį su Husserliu ir Heideggeriu“ ('En Découvrant l’Existence avec Husserl et Heidegger' (angl. Discovering Existence with Husserl and Heidegger); pirmasis leidmas 1949 m., vėlesnis leidimas 1967 m.).

Po Antrojo pasaulinio karo Levinas apie penkerius metus studijavo Talmudą, pagal mįslingjo pono Šošani (Monsieur Chouchani) mokymą, kurio įtaką jis pripažino savo gyvenimo pabaigoje. Nuo 1947-ųjų, jis didelę laiko dalį skyrė savo hermeneutinėms Talmudo ekspozicijoms (https://en.wikipedia.org/wiki/Monsieur_Chouchani.

Po daktaro laipsnio gavimo E. Levinas pradėjo mokyti žydų vaikus vidurinėje mokykloje Paryžiuje, vėliau tapo jos direktoriumi. 1961 m. pradėjo dėstyti Poiters universitete, 1967 m. Paryžiaus universiteto Nanterre'o filiale ir Sarbonos universitete 1973 m., kur 1979 m. išėjo į pensiją. Jis taip pat buvo Šveicarijos Freiburgo universiteto profesorius. 1989 m. už savo filosofinius kūrinius buvo apdovanotas Balzano premija.

1950 m. Levinas buvo vienas iš Prancūzijos intelektualų rato, kurio priekyje buvo John Wahl, kuris rašė tekstus apie „Kito“ etiką, kurią Levinas vadino „Etika kaip pirmoji Filosofija“. Levino sampratoje, Kitas nėra pažinus ir negali būti paverstas savarankišku savasties objektu, kaip tai daro tradicinė metafizika (kurią Levinas vadina Ontologija). Levinas linkęs laikyti filosofiją "meilės išmintimi", o ne "išminties meile" (pažodinis, įprastinis graikų kalbos žodžio φιλοσοφία „filosofija“ vertimas). Jo nuomone, etika tampa nepriklausoma nuo subjektyvumo iki taško, kur atsakomybė yra neatskiriama nuo subjekto. Jo sampratoje rūpestis, atsakomybė dėl Kito (responsibility toward the Other) yra pirminis, ankstesnis, nei bet koks „objektyvus tiesos ieškojimas“.

Levinas kildina savąją etikos sampratą iš susidūrimo su Kitu patirčių. Levino manymu, aukščiausias neredukuojamas „face-to-face" tarpusavio sąryšis yra „privilegijuotas“ ypatingas reiškinys, kuriame susijungia labai stiprus žmogaus artumo ir atstumo pojūtis. Kitas (the other) tiksliai atskleidžia save ne savo kitoniškume šoko metu sumenkindami savąjį „aš“, bet kaip pirmapradyje švelnumo fenomene (E. Levinas, Totality and Infinity: An Essay on Exteriority (Alphonso Lingis, transl. Pittsburgh: Duquesne University Press, 1969, p. 150). Tuo pačiu metu, veido „atidengimas“ daro prielaidą, tai prielaida kuri iki galo gali išreikšti arba žinoti savo laisves, galinti patvirtinti arba paneigti. Vienas iškart atpažįsta Kito transcendenciją ir (heteronomy), netgi žmogžudystės nepavyksta padaryti, kai bandoma apsimesti savo kitoniškumu.

Levino vėlesne nuomone kūrinyje „Totality and Infinity“, jis argumentuoja tai, kad mūsų atsakomybė Kitiems yra įsišaknijusi mūsų Konstitucijos supratime. Tai turėtų būti užrašyta, kad pirmoje eilutėje įžangoje knygoje yra „visi lengvai susitars, kad tai yra labai svarbu žinoti, ar mes neesame apgaudinėjami morales“. Tai galima aiškiai pamatyti, kai pasikartos (chapter 4 in „otherwise of being“), kur Levinas teigė, kad subjektyvumas susiformavo mūsų „atliktume“ su Kitais. Kitu atveju, jo pastangos buvo ne toli nuo tradicinių pastangų surasti subjektyvumą viduje Kitų(su tuo jis sutinka), tad jo nuomone buvo tokia, kad subjektyvumas buvo ne pirmapradė teorija, bet etika. Galima sakyti, mūsų atsakomybė už Kitus nebuvo išvesta iš mūsų bruožų, vietoj to, pareiga sukuria mūsų subjektyvumą (bjing in the world) suteikiant jam prasmingą kryptį ir orientaciją. Levino disertacija „etikos kaip pirmosios filosofijos“ tai reiškia, kad tradicinės filosofinės kryptys siekia žinių, bet antrinis bruožas yra daugiau etikos pareiga kitiems.

Pagyvenęs Levinas buvo pripažintas intelektualas Prancūzijos visuomenėje, jo knygos buvo greit išperkamos. Jis darė didelę įtaka jauniesiems Jacques Derrida. Jis parašė panegiriką Levino laidotuvėms, vėliau išleidęs „atsisveikinimas su E. Levinu“ dėkingumas ir tyrinėjimas Levino moralinės filosofijos.

Karo patirtys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1930 m. tapo Prancūzijos piliečiu. Kada Prancūzija pradėjo karą su Vokietija, jam nurodyta parašyta dėl karinės pareigos. Vokietijos invazijos metu 1940 m. Prancūzijoje, karinis vienetas buvo greitai apsuptas ir priverstas pasiduoti. Levinas visą II PK, kaip karo kalinys netoli Hannoverio. Levinas buvo priskirtas į specialų žydų baraką. Levinas buvo priverstas pjaustyti medieną ir darytis kitus sunkius vergiškus darbus. Kaliniai jį matė dažnai rašantį į savo knygutę. Tie užrašai buvo vėliau išleisti (l‘existance a l‘existant) knygoje ir serija paskaitų pavadinimu „Laikas ir kiti“. Tuo metu, Maurice Blanchot padėjo Levino žmonai ir dukteriai praleisti laiką vienuolyne, tai padėjo pasislėpti nuo Nacių. Levinas kontaktavo su šeima rašydamas jiems laiškus. Kitiems Levino šeimos nariams ne taip „pasisekė“: jo mama buvo išvežta ir daugiau iš jos žinių negauta, o jo tetis ir broliai buvo nužudyti nacių Lietuvoje.

  • 1930. The Theory of Intuition in Husserl’s Phenomenology.
  • 1947. De l’existence à l’existant. (Existence and Existents)
  • 1948. Le Temps et l’Autre. (Time and the Other)
  • 1949. En Découvrant l’existence avec Husserl et Heidegger.
  • 1961. Totalité et infini: essai sur l’extériorité. (Totality and Infinity)
  • 1963 & 1976. Difficult Freedom: Essays on Judaism.
  • 1972. Humanisme de l’autre homme (Humanism of the Other)
  • 1974. Autrement qu’être ou au-delà de l’essence. (Otherwise than Being or Beyond Essence)
  • „A Language Familiar to Us“. Telos 44 (Summer 1980). New York: Telos Press.
  • 1982. Of God Who Comes to Mind
  • 1991. Entre Nous