Elena Moncevičiūtė-Eringienė
| Elena Moncevičiūtė-Eringienė | |
|---|---|
| Gimė | 1927 m. kovo 20 d. Mančiai, Darbėnų valsčius |
| Mirė | 2020 m. birželio 30 d. (93 metai) Vilnius |
| Sutuoktinis (-ė) | Kazys Ėringis |
| Veikla | gydytoja onkologė, imunologė |
| Organizacijos | Vilniaus universiteto Onkologijos institutas |
| Pareigos | profesorė |
| Išsilavinimas | habilituota biomedicinos mokslų daktarė |
| Alma mater | Vilniaus universitetas |
| Žinomas (-a) už | Navikų imunologijos pradininkė Lietuvoje ir naujos vėžio kilmės teorijos kūrėja |
Elena Moncevičiūtė-Eringienė (1927 m. kovo 20 d. Mančiuose, Darbėnų valsčiuje – 2020 m. birželio 30 d. Vilniuje[1]) – Lietuvos gydytoja onkologė, imunologė, habilituota biomedicinos mokslų daktarė. Navikų imunologijos pradininkė Lietuvoje ir naujos vėžio kilmės teorijos kūrėja.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1952 m. su pagyrimu baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. 1958 m. apgynė daktaro disertaciją „Mikrofloros kitimas asociacijose, gydant pūlinius peritonitus antibiotikais“. 1969 m. medicinos mokslų habilituota daktarė („Navikinių audinių imunobiologinių savybių kitimas, veikiant alkilinančiais preparatais“). 1991–1992 m. stažavo Ilinojaus universitete JAV.
1953–1957 m. dirbo Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institute ir Vilniaus klinikinės ligoninės Chirurgijos skyriuje. Nuo 1957 m. Vilniaus universiteto Onkologijos instituto (1957–1990 m. Onkologijos institutas, 1990–2002 m. Lietuvos onkologijos centras) mokslo darbuotoja. 1959–1972 m. vadovavo Patofiziologijos skyriui, 1974–1978 m. – Patofiziologijos laboratorijai, 1978–1997 m. – Imunologijos laboratorijai, 1997–2001 m. – Profilaktinės imunologijos laboratorijai. Nuo 1989 m. profesorė. Nuo 2001 m. Vilniaus universiteto Onkologijos instituto profesorė konsultantė.
Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tyrinėjo navikinių audinių imunobiologinių savybių kitimą veikiant juos alkilinančiais preparatais, taip pat ilgus metus tyrė natūralių antikūnų, neutralizuojančių endotoksiną, reikšmę organizmui ir navikiniam procesui. Pasiūlė žmogaus imuninės būklės 6 tipų klasifikaciją. Sukūrė testų sistemą imuninei būklei įvertinti. Pasiūlė prislopintos imuninės būklės kompensacinių reakcijų tyrimo metodiką. Sukūrė naują vėžio kilmės evoliucinio atsparumo teoriją. Paskelbė daugiau kaip 230 mokslinių publikacijų.[1]
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Navikų imunobiologinių savybių kitimai veikiant alkilinančiais preparatais, monografija, rusų kalba, 1975 m.
- Rūkymas, alkoholis, imunitetas ir vėžys, monografija, 1994 m.
- Vėžys – lėtiniam žalojimui atsparių ląstelių evoliucinė atmaina, monografija, 2000 m.
- Organizmo imuninės reakcijos ir jų galima reikšmė vėžio skriningo sistemoje, monografija, su kitais, rusų kalba, 1985 m.
- Imunologinio disbalanso kriterijai kaip galimi vėžio rizikos faktoriai, monografija, su kitais, rusų kalba, 1986 m.
- Lietuvos ekologinis tvarumas istoriniame kontekste, monografija, su kitais, 1999 m.
- Vėžio profilaktikos problemos, monografija, su kitais, 2001 m.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Elena Moncevičiūtė-Eringienė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 394 psl.