Eje

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Eje (turk. İye, tot. Ия, čiuv. Ийе, turkm. Eýe, tuv. Ээ, kaz. Ие – 'šeimininkas') tiurkų mitologijoje – dvasios, nuolat buvojančios kokioje nors vietoje. Tikėjimas eje kilęs iš senosios tiurkų mitologijos ir žinomas Pavolgio, Vidurinės Azijos, Šiaurės Kaukazo, Vakarų Sibiro, Altajaus ir Sajanų tiurkų tautų tikėjimuose. Įsivaizdavimai apie jų paskirtį pas skirtingas tautas skirtingi. Kazanės, Vakarų Sibiro totoriai, baškirai jas sieja su tam tikromis kraštovaizdžio vietomis, trobesiais ir skiria jas į kelis lygius: vandens (су иясе), miškų (урман иясе), namų (ой иясе, йорт иясе). Kitų tautų mitologijoje eje pateko į atskirą dvasių kategoriją su įtvirtintomis funkcijomis, ir įsivaizduojamos, kaip atskirų vietų ir daiktų dvasios-šeimininkės. Pavyzdžiui, nors Altajaus ir Sajanų tiurkai iš visų eje yra išskyrę kalnų valdovą ir taigos valdovą (таг-ээзи), jų manymu, eje yra dvasios, gyvenančios bet kurioje giraitėje.

Artimas eje yra jakutų ičči įvaizdis. Vakarų Sibiro totoriai eje yra paskyrę apleistus namus, pelkes, griovas. Turkmėnų mitologijoje veikiant islamui eje sumišo su piktosiomis dvasiomis, džinais, gyvenančiais tam tikrose vietose.

Čiuvašams eje (ийе) tai nelabasis, gyvenantis namie po krosnimi, pirtyse.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Мифы народов мира. Эе , В. Н. Басилов – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.