Edzenai

Edzenai („šeimininkai“) arba edzetai, eženai (buriatų), eznai (kalmukų), chanai, chatai, nojonai, sabdakai, šibdakai, debdžidai (iš tibet.  = sa-bdag, gzi-bdag „vietos valdovai, laukpačiai“, bde-byed „geradėjai“) mongolų tautų mitologijoje – tam tikrų gamtos vietų (kalnų, upių, ežerų, miškų ir kt.), būstų, įrankių dvasios. Jos taip pat globoja skirtingas žmogaus veiklas. Atitinka tiurkų Eje.

„Slaptajame pasakojime“ (XIII a.) pasakojama apie Edzenus – žemės ir dangaus viešpačius (Гадзар усуно эдзет хат). Mongolų šamanistiniuose iššaukimuose vardijami atskirų upių, uolų, pelkių Edzenai, minimi aštuonių giminių Edzenai, 24, 49 Edzenai, podraug su jais – „Žemės-vandens viešpats“ (хан Гадзар усун), esantis lyg ir visų kraštovaizdžio dvasių paveikslu, lyg ir jų valdovu. Dalis mongolams bendrų Edzenų priartėja prie žemės dievybių kategorijos (pvz., Changajaus dvasia-šeimininkė yra oiratų žemės Edzenas, o Tanu kalnagūbrio – Mongolijos).

Kai kurie Edzenai neįasmeninti, tačiau liaudyje tikima, kad jie gali apsireikšti baltu žmogumi baltais rūbais, o jų valdovas, Cagan Ebugenas, žilabarzdis senolis. Pavyzdžiui, buriatų mitologijoje vienas iš miškų Edzenų, Sagannojonas, įsivaizduojamas kaip milžiniškas senis, jojantis briedžiu. Tiesa, kitur tikima, kad Edzenai žmonėms visai nesirodo.

Tikima Edzenus esant turtingais, todėl jų prašoma turtų, jie taip pat globoja augalus, gyvūnus, yra medžiotojai, gyvulių bandų varovai. Vandenų Edzenai (bur. Уха Лосон, Уха Лусан, kalm. Усун хадын эзэн) globoja žuvis ir žvejybą. Mongolų tikėjimu, aštuoni debdžitai, vadovaujami Nansaruno, pagal Hormustos valią valdo lietų, sniegą, vėją, perkūniją. Kaip viduriniojo, žmogiškojo, pasaulio būtybės, Edzenai gali būti tarpininkais tarp žmonių ir Tengri. Buriatų mitologijoje chanai, chatai, nojonai suprantami kaip Tengri vaikai ir vaikaičiai, nusileidę iš dangaus. Su Edzenais dažnai sumišęs protėvių kultas. Mongolai tiki, kad Edzenais tampa žymių žmonių, šamanų, raganių dvasios. Buriatai juos dar vadina „babajais“, „batiuškomis“ (t. y., senoliais, tėvokais). Jie skirstomi į gerus ir blogus: geri yra vakarų chanai ar chatai, gyvenantys šiaurės Sajanuose, Pabaikalėje, o blogi, šalti yra rytų kalnų chanai. Jie važiuoja juodais vežimais, pakinkytais varnomis. Blogųjų chanų viešpats – Erlenchanas (Erlikas).