Dzongas
Dzongas (tibet. རྫོང་ , rDzong) – architektūros statinių (tvirtovių) tipas, paplitęs Tibete ir Tibeto kultūros įtakotose šalyse. Nors dzongų statybos tradicija yra kilusi iš Tibeto, čia jų beveik nebėra išlikę, o garsiausi dzongai mūsų laikais yra Butane.
Funkcijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dzongai pasižymi ypač daugialypėmis funkcijomis. Nors pirminė jų paskirtis yra gynybinė, jie taip pat naudojami kaip pagrindiniai religiniai, administraciniai ir socialiniai centrai. Dzongai visada turi dviejų tipų patalpas: viena jų dalis skiriama karinėms ir administracinėms funkcijoms, o kita – religinėms ir naudojama kaip vienuolynas. Tradiciškai dzonguose visada reziduodavo du vadovai: karinis-administracinis valdytojas ir religinis valdytojas, arba vietos lama. Dzongo funkcijos simbolizuodavo dvasinės ir pasaulietinės valdžios vienovę.
Taikos metu buvo naudojama daugiausia religinė dzongų funkcija. Jie tapdavo bendruomenės susibūrimo vieta, čia būdavo švenčiamos kasmetinės šventės. Karo metu vietos bendruomenė čia slėpdavosi nuo priešo.
Dzongai Tibete ir Butane sutapdavo su administraciniais centrais, kurie irgi buvo vadinami tuo pačiu terminu. Iki XX a. vidurio visa Tibeto teritorija tradiciškai buvo dalinama į 53 dzongus. Dabartinio Butano administracinis vienetas dzongkhagas ir jo valdytojas dzongponas irgi kilę iš šio termino.
Architektūriniai ypatumai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tradiciškai dzongai statomi be išankstinių brėžinių, o dzongo vietą, dydį, išsidėstymą nustatydavo budizmo dvasininkas, atlikdamas specialias ceremonijas. Dzongo planas turėdavo atkartoti budizmo mandalą, ir jame viskas turėjo savo simboliką. Feodaliniu laikotarpiu dzongų statyboje ir priežiūroje dalyvaudavo valstiečiai, kurių šeimos turėjo prievolę kasmet siųsti tam tikrą skaičių žmonių darbui, kuomet lauko darbai būdavo pasibaigę.
Padėtis ir išorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dzongų architektūra labai stipriai įtakota vietinių, taip pat gretimų kultūrų (indų, kinų) tradicijų.
Vietinė įtaka reiškiasi per pačią pastato formą. Kaip ir kasdieniniams Tibeto gyvenamiesiems pastatams, jiems būdinga siaurėjanti į viršų forma, masyvios sienos. Dzongai tradiciškai statomi iš akmenų ir dažomi baltai. Aplink visą perimetrą per sienų vidurį nupiešiama raudona juosta (kemar), kartais su auksiniais skrituliais. Dėl gynybinių tikslų apačioje beveik nėra langų, jie susikaupę viršutinėje pastato dalyje. Dzongų durys nedidelės, bet labai sunkios, medinės, kaustytos geležimi.
Kiniška ir indiška (nepalietiška) įtaka reiškiasi pirmiausia stogų formoje: stogai yra lenkti, neretai sudedami keli stogai vienas ant kito mažėjančia tvarka. Stogai yra statomi iš kietmedžio ir bambuko, tradiciškai nenaudojami vinys. Kraigas labai gausiai dekoruojamas. Stoguose buvo paliekamos ertmės, taip sukuriant vėdinamą pastogę. Tradiciškai stogai būdavo dengiami čerpėmis, bet pastaruoju metu jas pakeičia skardiniai lakštai ir yra labai nedaug išlikusių dzongų su čerpiniais stogais.
Dzongams buvo parenkama strategiškai tinkama vieta, dažniausiai kalvos viršūnėje, kad būtų lengviau stebėti priešą. Tuo atveju, jeigu dzongas būdavo pastatomas žemiau (pvz., Rimpungo dzongas Pare), prie jo ant kalvos būdavo statomas atskiras stebėjimo bokštas (ta dzong). Tik keletas dzongų (pvz., Punakoje) stovi visiškoje lygumoje, tačiau tuo atveju jie yra apsaugoti upių.
Vidus[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dzongų viduje yra nedengtas kiemas, aplink kurį išsidėstę administracinės ir religinės paskirties patalpos. Kiemo viduryje dažniausiai stovi pagrindinė dzongo šventykla, kuri neretai būna gerokai išlindusi į viršų ir naudojama kaip stebėjimo bokštas ar citadelė (utse).
Kiemas dažniausiai dalijamas į dvi dalis, kurių viena buvo skiriama vienuoliams ir religinėms reikmėms, o kita – administracinėms. Po dzongu būdavo gilūs ir šali rūsiai sudėti krašto gyventojų duoklę, kuri buvo nešama produktais. Šiuos produktus naudodavo valdytojas, bet jie buvo reikalingi ir karo atveju, kad gyventojai, užsidarę tvirtovėje, galėtų pramisti[1].
Dzongų istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tibeto dzongai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dzongų prototipai buvo Tibeto gynybiniai bokštai, kurie minimi jau Kinijos Han dinastijos šaltiniuose. Jų pavyzdžių beveik nėra išlikę, išskyrus kelete vietų aptinkamus labai primityvius „demonų bokštus“, kurie yra laikomi visos Tibeto architektūros ištakomis.[2] Šie bokštai davė pradžią centriniams gynybiniams dzongų bokštams (utse). Nuo VII–VIII a. Tibete paplito kitas statinio tipas – kharai (mKhar), kurie buvo daugiausia rezidencinės tvirtovės, gyvenamos karalių ir didikų. Vienas pirmųjų kharų buvo pastatytas Jarlungo slėnyje, iš kurio kilo Tibeto valstybė. Jis sunaikintas per kultūrinę revoliuciją.
Dzongai, kurių statybos tradicijos prasidėjo apie XI a., Tibetui suskilus į atskiras kunigaikštystes, susiformavo įtakojami tiek gynybinių bokštų, tiek kharų. Seniausias jų pavadinimas buvo tikriausiai indiškos kilmės phodrang (pho brang). Juos statydavo atskirų valstybėlių kunigaikščiai ir pirmiausia naudojo gynybinei paskirčiai.
1354 m. Tibetas buvo suvienytas, valdant Phagmodų dinastijai, ir vietoje senųjų kunigaikštysčių (vadinamųjų trylikos miriarchijų, Trikor) buvo sukurta smulkesnių dzongų sistema. Valdžiai lojalūs asmenys buvo skiriami dzongų valdytojais (dzongponais) ir kontroliuodavo administracinį vienetą. Didžiausias Tibeto pastatas, įtakotas dzongų architektūros buvo Potala.
Tačiau Tibete dzongai niekada neįgijo tokios pasaulietinės ir dvasinės valdžios vienovės, kaip Butane. Dzongai čia buvo laikomi pirmiausia administraciniais-kariniais statiniais, o religinę funkciją turėjo vienuolynai (gompa)[3].
1950 m. KLR armijai užėmus Tibetą, dzongų sistema buvo panaikinta. Kaip ir vienuolynai, dzongai buvo masiškai naikinami Kultūrinės revoliucijos laikais. Šiuo metu yra išlikę du dzongų architektūros pavyzdžiai Tibete – rekonstruoti Potalos rūmai ir apgriuvęs Gjantsė dzongas, kuriame įkurtas muziejus[4].
Butano dzongai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Yra duomenų, kad dzongai Butano teritorijoje statyti ir iki XVII a., ir juos nuo XIII a. statė Lhapa sektos atstovai, kurie tuo metu paėmė valdžią vakarų Butane.
Tikrasis dzongų statybos suklestėjimas buvo valdant šabdrungams XVII–XVIII a. Pirmasis šabdrungas Ngavangas Namgijalas, suvienijęs Butaną, sukūrė dzongų tinklą kalnuose, kad būtų lengviau kontroliuoti atskirus slėnius, ir taip, kad būtų galima apsiginti nuo priešo. Jo laikais pastatyti garsiausi Butano dzongai: Simtokos, Punakos, Vangdue Phodrango, Tračičho, Paro, Drukgjalio ir kt. Keturi iš jų buvo laikomi svarbiausiais (dra dzong). Paro dzongas turėjo saugoti nuo Tibeto įsiveržimo iš šiaurės, o Vangdue Phodrango dzongas stebėjo pietus.
Iš viso skaičiuojama, kad Butanas turi 16 istorinių dzongų:
|
|
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Amundsen, Ingun B., On Bhutanese and Tibetan Dzongs in Journal of Bhutan Studies Volume 5, Winter 2001. p. 8-41
- ↑ Amundsen, Ingun B., On Bhutanese and Tibetan Dzongs in Journal of Bhutan Studies Volume 5, Winter 2001. p. 8-41
- ↑ Amundsen, Ingun B., On Bhutanese and Tibetan Dzongs in Journal of Bhutan Studies Volume 5, Winter 2001. p. 8-41
- ↑ Amundsen, Ingun B., On Bhutanese and Tibetan Dzongs in Journal of Bhutan Studies Volume 5, Winter 2001. p. 8-41
- Butano dzongai Archyvuota kopija 2011-09-24 iš Wayback Machine projekto.