Dopingas Rytų Vokietijoje

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
1986 m. Heidi Krieger laimėjo auksą rutulio stūmimo rungtyje. Vėliau dėl dopingo vartojimo komplikacijų sportininkė pasikeitė lytį.

Dopingas Rytų Vokietijoje ilgus dešimtmečius buvo skatinamas ir naudojamas įvairiose sporto šakose. Aukščiausio lygio sportininkai su žinia ar to nežinodami naudojo testosteroną ir anabolinius steroidus. Valdžios organizuoto dopingo vartojimo programa buvo vadinamas kodiniu vardu Valstybės planas 14.25 ir buvo skirta gerinti valstybės įvaizdį ir žinomumą laimint medalius. Šio sukčiavimo dėka Rytų Vokietijos sportininkai laimėdavo daug medalių įvairiose sporto žaidynėse, įskaitant ir olimpines žaidynes. Rytų Vokietijos sportininkai buvo vieni pirmųjų dopingo vartotojų ir šalis dažnai vadinama dopingo atradėja.

Sisteminis dopingo vartojimas baigėsi kartu su komunizmo griūtimi 1989 m. ir Vokietijos susivienijimu kitais metais.

Šalies įvaizdžio gerinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Socialistinė Rytų Vokietija sportą naudojo panašiems tikslams kaip fašistinė Italija naudojosi Italijos vyrų futbolo rinktine ar nacių Vokietija su Adolfu Hitleriu naudojosi 1936 m. vasaros olimpinėmis žaidynėmis. Diktatoriai ir autoritarinio režimo vadovai sporto įvykius naudojo propagandos ir pasirodymo prieš pasaulį tikslams pasiekti.

Valstybės remiamas dopingo vartojimas prasidėjo su Šaltuoju karu, kai kiekvienas Rytų bloko šalies laimėtas auksas buvo ideologinė pergalė. Nuo 1974 m. Rytų Vokietijos sporto ministras ir olimpinio komiteto prezidentas Manfred Ewald pradėjo skatinti dopingo vartojimą.[1] M. Ewald teigdavo treneriams, kad sportininkai „yra dar jauni, tad neturi visko žinoti“.

Vyriausybės atstovai perspektyvių ir jaunų sportininkų ieškodavo sporto centruose. Patys perspektyviausi sportininkai būdavo treniruojami olimpinėms rinktinėms. Šie jaunuoliai turėjo pasiekti gerų rezultatų ir vyriausybė ėmėsi visų įmanomų priemonių tam užtikrinti. Pasiekimai medicinoje ir moksle reiškė, kad tokių priemonių kaip steroidai, amfetaminas, somatotropinas ir kraujo dopingas naudojimas buvo dažna praktiką sporto centruose. Didžiausias tokių priemonių vartojimo centras buvo laikomas Berlyno sporto klubas „Sportvereinigung Dynamo“.[2]

Tokie sukčiavimo būdai leido šaliai laimėti ypatingai daug apdovanojimų ir medalių. Iki 1964 m. vasaros olimpinių žaidynių Rytų bloko šalys nebuvo laimėjusios daugiau medalių nei vakarų šalys.

Pirmą kartą Rytų Vokietija kaip atskira šalis dalyvavo 1968 m. olimpiadoje ir laimėjo 9 aukso medalius. Tai buvo geresnis rezultatas nei Vakarų Vokietijos. Dar po 4 metų 1972 m. aukso medalių skaičius padidėjo iki 20, 1976 m. šis skaičius padvigubėjo iki 40.

Iš viso Rytų Vokietijos atletai nuo 1956 iki 1988 m. olimpinėse žaidynėse laimėjo 203 aukso, 192 sidabro ir 177 bronzos medalius.

Nors rezultatai buvo stulbinantys, tokie veiksmai labai pakenkė sportininkų sveikatai. "Tikslių skaičių nėra, tačiau spėjama, kad valstybės remiama dopingo vartojimo sistema galėjo paliesti apie 10 000 sportininkų. Jie ne tik buvo sukčiai, tačiau tai labai pakenkė jų sveikatai. Apie 1 000 vyrų ir moterų buvo pažeisti fiziškai ir psichologiškai.[3]

Dažnai sportininkams dopingas būdavo duodamas be jų žinios, o jų amžiaus kai kada nesiekė ir 10 metų. Manoma, kad apie 10 000 sportininkų patyrė fizines ir psichologines dopingo vartojimo žaizdas.[4] Viena tokių yra buvusi plaukikė Rica Reinisch, tris kartus olimpinė čempionė, patyrusi eilę persileidimų ir kiaušidžių cistų.

Teigiami dopingo tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1977 m. rutulio stūmimo sportininkės Ilona Slupianek dopingo testas Europos taurės etape Helsinkyje parodė, kad atletė vartojo anabolinius steroidus. Tuo pačiu metu Kreischa tyrimų laboratorija perėjo vyriausybės žinion. Laboratorija privalėjo patikrinti 12 000 Rytų Vokietijos atletų kasmet, tačiau nei vieno nebausti.[5] Iki šiol tai yra vienintelė Rytų Vokietijos sportininkė, nubausta už dopingo vartojimą.

Tarptautinė lengvosios atletikos federacija suspendavo I. Slupianek 12 mėnesių.

Po šio įvykio visi Rytų Vokietijos sportininkai prieš išvykdami į varžybas būdavo slapta patikrinami. Sportininkų, kurių dopingo vartojimo testai būdavo teigiami, neleisdavo prie tarptautinių varžybų. Tokiu būdu Rytų Vokietija siekė išvengti tarptautinių sankcijų.

Tokių pasitraukimų priežastimis viešai būdavo įvardijamos traumos ar kitos ligos, o treneriai ir daktarai turėdavo sufabrikuoti nebūtų ligų įrodymus ar kitaip patvirtinti nedalyvavimo priežastis. Šių paslapčia atliekamų tyrimų rezultatai niekada nebuvo paviešinti ir nėra žinomi iki šiol.

Viešumoje panašių atvejų kaltinimus pareikšdavo tik iš šalies pabėgę sportininkai. Iš viso nuo 1976 iki 1979 m. tokių sportininkų buvo 15. Šie atletai papasakodavo apie sistemingą dopingo vartojimą nuo pat sportininkų vaikystės.

1993 m. rugpjūčio 26 d., gerokai po Vokietijos susivienijimo, buvo išplatinta tam tikra medžiaga. Ji parodė, kad nuo 1971 iki 1990 m. slaptoji policija Stasi prižiūrėjo sisteminį dopingo vartojimą visoje šalyje.

Dopingo eksperto Jean-Pierre de Mondenard teigimu, tokių sukčiavimo atvejų būdavo ir kitose šalyse, tačiau Rytų Vokietijoje tai vyko sistematiškai ir su vyriausybės žinia.

Žinomi atvejai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vienas sisteminio dopingo Rytų Vokietijoje vartojimo iniciatorių Manfred Ewald (dešinėje).

Renate Neufeld[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1977 m. viena geriausių Rytų Vokietijos sprinterių Renate Neufeld kartu su bulgaru pabėgo į Vakarų Vokietiją. Praėjus metams sportininkė prisipažino, kad per pasiruošimą 1980 m. vasaros olimpinėms žaidynėms atstovaujant Rytų Vokietiją ji buvo priversta naudoti dopingą.

Kartu ji parodė tabletes, kurias naudodavo, o Vakarų Vokietijos tyrėjai patvirtino, kad tai buvo anaboliniai steroidai. Dėl savo šeimos ramybės sportininkė tylėjo, tačiau kai jos sesuo buvo išmesta iš rankinio komandos ir jos tėvas prarado darbą, atletė nusprendė nebetylėti.[6][7]

Andreas Krieger[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Andreas Krieger, anksčiau žinomas kaip Heidi Krieger, atstovavo Rytų Vokietijos moterų lengvosios atletikos komandą, o 1986 m. Europos lengvosios atletikos čempionate laimėjo aukso medalį.

Nuo 16 m. amžiaus A. Krieger slapta buvo nuolat maitinama anaboliniais steroidais, kurie labai paveikė atletės androgeninius požymius. Ji pripažino, kad jau tuomet pradėjo abejoti savo lytimi, o dopingas tik pastiprino šiuos pojūčius.[8] 1997 m., praėjus 6 metams po pasitraukimo iš sporto, atletė atliko lyties keitimo operaciją ir savo vardą pakeitė į Andreas Krieger.[9] Po šio įvykio didelė vietinės ir tarptautinės žiniasklaidos dalis skyrė dėmesį Rytų Vokietijos dopingo sistemai, o kai kurie sportininkai apie tai prabilo pirmą kartą.

Kasmet Vokietijos sportininkams, kurie kovoja su dopingo vartojimu, yra skiriami Heidi Krieger vardu pavadinti medaliai.

2000 m. Berlyne sportininkas buvo liudininkas Manfred Ewald ir Manfred Hoeppner teisme. Abu sporto specialistai buvo pripažinti „specialiai pažeidę sportininkų sveikatą“.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Jenapharm says drugs were legal
  2. Die Dynamo-Liste
  3. Sport Under Communism: Behind the East German ‘Miracle’, p.84
  4. GDR athletes sue over steroid damage
  5. de Mondenard, Jean-Pierre (2000). Dopage : L'imposture des performances (French). Wilmette, Ill: Chiron. ISBN 2-7027-0639-8.
  6. Sport Information Dienst, W Germany, December 1978
  7. Costelle D, Berlioux M, Histoires des Jeux Olympiques, Larousse, France, 1980
  8. Longman, Jere (26 January 2004). „DRUG TESTING; East German Steroids' Toll: 'They Killed Heidi'“. The New York Times.
  9. DRUG TESTING; East German Steroids' Toll: 'They Killed Heidi'