Dmanisis

Koordinatės: 41°19′0″ š. pl. 44°21′0″ r. ilg. / 41.31667°š. pl. 44.35000°r. ilg. / 41.31667; 44.35000 (Dmanisis)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Dmanisis
დმანისი
Miesto reginys
Dmanisis
Dmanisis
41°19′0″ š. pl. 44°21′0″ r. ilg. / 41.31667°š. pl. 44.35000°r. ilg. / 41.31667; 44.35000 (Dmanisis)
Laiko juosta: (UTC+4)
Valstybė Gruzijos vėliava Gruzija
Regionas Kvemo Kartlis
Rajonas Dmanisio rajonas
Gyventojų (2014[1]) 2 661
Kirčiavimas Dmanìsis

Dmanisis – miestas ir senovės gyvenvietės bei senojo miesto vieta Gruzijoje, 93 km į pietvakarius nuo Tbilisio, Mašaveros ir Pinezauri santakoje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo IX a. miestą valdė arabai, vėliau turkai seldžiukai, juos 1123 m. išvijo Dovydas IV Statytojas. XII a. – XIII a. miestas klestėjo, buvo svarbus prekybos centras. Per jį ėjo karavanų keliai į Bizantiją, Armėniją, Persiją. XIV a. Timūro sugriautas ėmė nykti, XVI a. virto gyvenviete, XVIII a. viduryje apleistas.

Išliko miesto gynybinių sienų, VI a. – VII a. bazilikos, varpinės, įvairių pastatų griuvėsiai.

19361960 m. tirti miesto griuvėsiai: atkasti miesto vartai, gatvių grindinio, pirčių, puodžių ir kt. dirbtuvių, vyno rūsių, mečetės su minaretu ir medresės liekanų. Rasta daug keramikos, IX a. – XII a. vietos monetų, ginklų, darbo įrankių, XII a. – XIII a. papuošalų lobis. Po viduramžių rūsiais 1983 m. aptikta senovės gyvenvietė, kurioje buvo gausu gyvūnų kaulų, tarp jų – raganosio Dicerorhinus etruscus etruscus dantis (identifikavo A. Vekua), akmeninių skelčių.

1999 m. rastas Homo erectus apatinis žandikaulis su išlikusiais visais dantimis. 2001 m. rasta ir viršutinė kaukolės dalis, vadinama Homo georgicus. Iki 2007 m. rastos keturių pirmykščių žmonių liekanos. Radiniai datuojami 1,7-1,8 mln. metų. Tai ankstyviausia Homo erectus radavietė Azijoje.[2]

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Cites & towns of Georgia
  2. Dmanisis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 31 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]