Divyčiai
| Divyčiai lenk. Dywity | |
|---|---|
| Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2) | |
| Valstybė |  Lenkija
|
| Vaivadija |  Varmijos Mozūrų vaivadija
|
| Apskritis | Olštyno apskritis |
| Valsčius | Divyčių valsčius |
| Gyventojų | 2 315 |
Divyčiai (lenk. Dywity, vok. Diwitten) – kaimas Lenkijos šiaurės vakaruose: Varmijos Mozūrų vaivadijos Olštyno apskrityje. To paties pavadinimo valsčiaus centras. 2 303 gyventojai (2011 m. duomenys). Veikia mokyklų kompleksas, jungiantis pradinę mokyklą ir gimnaziją. 2010 m. atidaryta apskrities muzikos mokykla.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kaimelis žinomas nuo XIV a., joje gyveno prūsai. Lenkų šaltiniai nurodo, kad pavadinimas prūsiškai reiškia „Dievo kalnas”; lietuvių mitologijoje įprasta manyti, kad Divytis buvo baltų žvejų dievas, globojęs ir jūrininkus. Vėliau gyvenvietė priklausė vokiečių Rytprūsiams, stipriai nukentėjo per XV-XVI a. karus ir dėl to kilusį badmetį. 1913 m. kaimo laukuose, 111 ha plote buvo įsteigta Karinių oro balionų stotis. Iškilo dvejus dirižablius talpinusi halė. Ji buvo įspūdingų matmenų: 200 m ilgio, 44 m pločio ir 34 m aukščio. Vieno iš dirižablio vadu 1915 m. tarnavo garsus vokiečių oreivis Ernstas Augustas Lehmannas (1886–1937), kaip stebėtojas skridęs didžiausio pasaulyje keleivinio dirižablio „Hindenburg” paskutiniuoju reisu.
Po Antrojo pasaulinio karo Divyčiai atsidūrė Lenkijos sudėtyje. 2012 m. pabaigoje kaime atidarytas Lietuvos Respublikos garbės konsulatas (Vadovė – Urszula Lech), prieš tai ši įstaiga dvejus metus veikė Olštyne. Garbės konsulatas aptarnauja Olštyno ir gretimas apskritis.[1] Kaimo karčemoje vaišinama lietuviškais ir lenkiškais patiekalais.[2]
Lankytini objektai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1894–1897 m., vietoje mūrytos XIV a., iškilo nauja Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia. Šventovė buvo gausiai dekoruota, apatinė dalis palikta sena, o anstatas – neogotikinis.
- 1888 m. pastatyta koplytėlė su varpine.
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Tomasz Darmochwał, Marek Jacek Rumiński. Warmia Mazury (przewodnik) – Białystok: Agencja TD, 1996, s. 83 ISBN 83-902165-0-7
- Georg Kellmann. Historia parafii Klebark Wielki, jej wiosek i okolic – Klebark Wielki: Parafia p.w. Znalezienia Krzyża Świętego i Narodzenia Najświętszej Marii Panny w Klebarku Wielkim, 2007 ISBN 978-83-918968-1-5
- Dywity // Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich T. II: Derenek – Gżack. – Warszawa, 1881 Str. 259