Dieviškoji teisė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Dieviškoji teisė (lot. ius divinum) - Dievo duotos ar nustatytos taisyklės. Terminas žinomas nuo Antikos laikų. Naujaisiais laikais diskutuota dėl Dieviškosios teisės veikimo srities, religinės teisės veikimo (pvz., dėl Dešimt Dievo įsakymų).

Terminas pradėtas naudoti įvairia prasme: siekiant legitimuoti teisę, pagrįsti įstatymus, teisės normas, subjektines teises. Dieviškoji kaip ir prigimtinė teisė skelbė visų žmonių lygias teises (teisė gyventi ir kt.).

Dieviškoji teisė buvo priešpastatoma pozityviajai teisei, įstatymams, poįstatyminiams aktams, kuomet reguliavimas siaurindavo žmogaus teisių dalyką, keldavo teisines kolizijas. Dieviškoji teisė tam tikromis formomis išliko ir moderniaisiais laikais. Pavyzdžiui, bažnytinės teisės suformuluotą santuokos neišardomumo principą (kaip Dieviškosios teisės sudėtinę dalį) iki šiol pripažįsta pasaulietinė teisė: pripažinus bažnytinę santuoką, pasaulietinis santuokos nutraukimas pagal civilinę teisę negalimas. Protestantiškoje teisėje dieviškosios teisės veikimas nepripažįstamas.