Didysis einis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Otis tarda
Didysis einis (Otis tarda)
Didysis einis (Otis tarda)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Aves)
Būrys: Gerviniai paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Gruiformes)
Šeima: Eininiai
(Wikispecies-logo.svg Otididae)
Gentis: Otis
(Wikispecies-logo.svg Otis)
Rūšis: Didysis einis
(Wikispecies-logo.svg Otis tarda)
Binomas
Otis tarda
Linnaeus, 1758

Didysis einis (lot. Otis tarda, angl. Great Bustard, vok. Großtrappe) – eininių (Otididae) šeimos paukštis.

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Labai didelis paukštis. Patino viršutinį kūno pusė rusva su dryžiais. Galva ir kaklas šviesiai pilki. Kaklo pamatinėje dalyje yra šviesiai ruda apykaklė. Pilvinė pusė balta. Galvos šonuose plunksnos primena ūsus. Sparnai balti, galai tamsūs.

Patelė mažesnė už patiną, be ūsų. Pilvinė pusė balta. Ruda apykaklė ne ištisinė. Sparnai margi. Vasaros pabaigoje iškrenta puošniosios patino plunksnos, dingsta ruda apykaklė. Jaunikliai paprastai panašūs į pateles.

Biologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyvena plačiose lygumose, kultūriniuose laukuose, stepėse. Pakankamai tylus paukštis, nors patinų ir patelių balsai šiek tiek skiriasi. Monogamai. Peri ne lizduose, o maždaug giliose duobutėse. Kiaušiniai sveria apie 130 gramų. Perėjimo laikas – maždaug 25 dienos. 6–7 savaičių jaunikliai jau skraido.

Didieji einiai pavasarį ir rudenį minta augalais, vasarą – gyvūnais. Jaunikliai lesa bestuburius, skruzdėles.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didžiųjų einių aptinkama nuo Pirėnų pusiasalio iki Primorės. Didelės populiacijos atskiruose židiniuose: Pietų, Rytų ir Vidurio Europoje, Kazachstane, Vidurinėje Azijoje, Mongolijoje. Apskritai – nykstantis paukštis.

XIX a. pabaigoje gyveno Pietų Lietuvoje.

Vikiteka

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lietuvos fauna: paukščiai, 1 knyga. Sud. V. Logminas – Vilnius: Mokslas, 1990.