Didžioji armija
| Didžioji armija pranc. La Grande Armée | |
|---|---|
 | |
| Veikimo laikas | 1804–1807 m. 1812 m. 1813–1814 m. |
| Valstybė |  Prancūzijos imperija
|
| Lojalumas | Napoleonas I |
| Rūšis | Armija |
| Mūšiai | Trečiosios koalicijos karas Ketvirtosios koalicijos karas Napoleono žygis į Rusiją Šeštosios koalicijos karas |
| Vadovybė | |
| Vyriausiasis vadas | Napoleonas Bonapartas |
| Žinomi vadai | Pierre Augereau Karolis XIV Jonas Louis-Alexandre Berthier Jean-Baptiste Bessières Louis Nicolas Davout Emmanuel de Grouchy Jean-Baptiste Jourdan Jean Lannes François Joseph Lefebvre Jacques MacDonald Auguste de Marmont André Masséna Bon-Adrien Jeannot de Moncey Édouard Mortier Joachim Murat Michel Ney Nicolas Oudinot Juzefas Poniatovskis Laurent de Gouvion Saint-Cyr Jean-de-Dieu Soult Louis-Gabriel Suchet Claude Victor-Perrin |
Didžioji armija (pranc. La Grande Armée) – pagrindinės prancūzų karinės pajėgos, kurioms vadovavo imperatorius Napoleonas Bonapartas Napoleono karų metu.[1] 1804–1808 m. ji pasiekė daugybę karinių pergalių, kurios leido Prancūzijos imperijai kontroliuoti didžiąją Europos dalį. Visuotinai pripažinta viena geriausių kada nors surinktų karinių pajėgų, ji patyrė didžiulius nuostolius per pražūtingą 1812 m. invaziją į Rusiją, po kurios taip ir neatgavo savo strateginio pranašumo.
Didžioji armija buvo suformuota 1804 m. iš Vandenyno pakrančių armijos (pranc. L'Armée des côtes de l'Océan) – daugiau kaip 100 000 karių, kuriuos Napoleonas buvo subūręs planuotai invazijai į Didžiąją Britaniją. Vėliau Napoleonas dislokavo kariuomenę Rytų Europoje, kad pašalintų bendrą Austrijos ir Rusijos, kurios priklausė prieš Prancūziją sudarytai Trečiajai koalicijai, grėsmę. Vėliau Didžioji armija buvo pagrindinė karinė jėga, dalyvavusi 1805 ir 1807 m. kampanijose, kuriose ji pelnė savo prestižą, ir 1812, 1813–14 ir 1815 m. konfliktuose.
Be savo dydžio ir daugianacionalinės sudėties, Didžioji armija pasižymėjo naujoviškomis formuotėmis, taktika, logistika ir ryšiais. Nors daugumai kontingentų vadovavo prancūzų generolai, išskyrus lenkų ir austrų korpusus, kariai galėjo pakilti į aukštesnes pareigas nepriklausomai nuo klasės, turto ar tautybės.
Didžiąją armiją sudarė šeši korpusai, kuriems vadovavo Napoleono maršalai ir vyresnieji generolai. 1805 m. pabaigoje Austrijos ir Rusijos kariuomenėms pradėjus rengtis įsiveržti į Prancūziją, Didžioji armija buvo greitai įsakyta persikelti per Reiną į pietų Vokietiją, o tai lėmė Napoleono pergales prie Ulmo ir Austerlico. Napoleonui užgrobus valdžią visoje Europoje, Prancūzijos kariuomenė augo, verbuodama karius iš okupuotų ir sąjungininkių šalių. 1812 m. prasidėjus Rusijos kampanijai, ji pasiekė aukščiausią lygį – milijoną vyrų,[2] o Didžiąją armiją sudarė 413 000 prancūzų karių ir daugiau kaip 600 000 karių iš viso, įskaitant ir užsienio rekrutus.[3]
1812 m. vasarą Didžioji armija lėtai žygiavo į rytus, o rusai, jai artėjant, atsitraukė. Po Smolensko užėmimo ir pergalės prie Borodino 1812 m. rugsėjo 14 d. prancūzai pasiekė Maskvą. Tačiau kariuomenė jau buvo gerokai sumažėjusi dėl susirėmimų su rusais, ligų (daugiausia vidurių šiltinės), dezertyravimo, karščio, išsekimo ir ilgų ryšių linijų. Armija mėnesį praleido Maskvoje, bet galiausiai buvo priversta žygiuoti atgal į vakarus. Šaltis, badas ir ligos, taip pat nuolatinis kazokų ir rusų persekiojimas lėmė visišką Didžiosios armijos kaip kovinės jėgos sunaikinimą. Iš Rusijos išvyko tik 120 000 vyrų, iš kurių 50 000 buvo austrai, prūsai ir kiti vokiečiai, 20 000 – lenkai ir tik 35 000 – prancūzai.[4] Kampanijos metu žuvo daugiau kaip 380 000 karių.[5]
Napoleonas vadovavo naujai armijai per 1813 m. kampaniją Vokietijoje, 1814 m. Prancūzijos gynybą ir 1815 m. Vaterlo kampaniją, tačiau Didžioji armija niekada nebesugrįžo į 1812 m. birželio mėn. aukštumas. Iš viso nuo 1805 iki 1813 m. į Prancūzijos kariuomenę buvo pašaukta daugiau kaip 2,1 mln. prancūzų.[6]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Elting, John R.: Swords Around a Throne, pp. 60–65. Da Capo Press, 1997.
- ↑ Mearsheimer 2001, p. 285.
- ↑ Bodart 1916, p. 126.
- ↑ Zamoyski, p. 536.
- ↑ „Insects, Disease, and Military History: Destruction of the Grand Armée“. Suarchyvuotas originalas 2008-08-20.
- ↑ Wilkin, Bernard; Wilkin, René (2016). Fighting for Napoleon: French Soldiers' Letters 1799-1815. pen and Sword Military. p. 8. ISBN 978-1473833739.
{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link) CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Bodart, G. (1916). Losses of Life in Modern Wars, Austria-Hungary; France. ISBN 978-1371465520.
- Britten Austin, Paul (2000). 1812: Napoleon's Invasion of Russia. Greenhill Books. (Originally published in three volumes: The March on Moscow, Napoleon in Moscow, The Great Retreat.). ISBN 1-85367-415-X
- Chandler, David G. (1973). Campaigns of Napoleon. ISBN 0-02-523660-1
- Chandler, David G. (1979). Dictionary of the Napoleonic Wars, London.
- Connelly, Owen (1999). Blundering to Glory: Napoleon's Military Campaigns (2nd edition). ISBN 0-8420-2780-7
- Dempsey, Guy C. (2016). Napoleon's mercenaries: foreign units in the French Army under Consulate and Empire, 1799 to 1814. Pen and Sword. ISBN 1-85367-488-5
- Elting, John Robert (1997). Swords Around a Throne: Napoleon's Grande Armée. Da Capo Press. ISBN 0-306-80757-2
- Fisher, Todd & Fremont-Barnes, Gregory (2004). The Napoleonic Wars: The Rise and Fall of an Empire. Oxford: Osprey Publishing Ltd. ISBN 1-84176-831-6
- Haythornthwaite, Philip (1998). Who Was Who in the Napoleonic Wars. London.
- Haythornthwaite, Philip; Bryan Fosten (1983). Napoleon's Line Infantry. ISBN 0-85045-512-X
- Mearsheimer, John J. (2001). The Tragedy of Great Power Politics. W.W. Norton. ISBN 978-0-393-32396-2.
|
Šis straipsnis apie Prancūziją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |
|
Šis straipsnis apie karą yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |