Davyd Haradokas
Davyd Haradokas bltr. Давыд-Гарадок | |
---|---|
![]() | |
![]() | |
Laiko juosta: (UTC+3) | |
Valstybė | ![]() |
Sritis | ![]() |
Rajonas | Stolino rajonas |
Įkūrimo data | 1127 |
Gyventojų | 5 842 |
Pašto kodas | 225540 / +375 2139 |
Davýd Haradòkas [1] (bltr. Давыд-Гарадок; arba Davi̇̀d Gorodòkas, rus. Давид-Городок) – miestas pietų Baltarusijoje, Bresto srityje, 75 km į šiaurę nuo Pinsko, prie Horynės upės. Maisto pramonė, metalo apdirbimas. Medinė Šv. Jurgio cerkvė (XVII a. antroji pusė, perstatyta 1724 m.).
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Miesto centre išliko pylimu apjuostas piliakalnis, kurį 1937–1938 m. tyrinėjo R. Jakimovičius, 1967 m. – P. Lysenka. Rasta XII a. ręstinių gyventojų būstų, medinės cerkvės ir medinio grindinio liekanų, medžio, kaulo, geležies, stiklo dirbinių, molinių indų šukių. Piliakalnio papėdėje yra XII a.–XIV a. gyvenvietės liekanų, prie miesto – I a.-V a. kapinynas.
Miestas pradėjo kurtis XI a. pabaigoje – XII a. pradžioje Harynės dešiniajame krante, aplink piliakalnį, nuo XIV a. minimas rašytiniuose šaltiniuose.[2] XII a. priklausė Vladimiro-Suzdalės kunigaikštystei, XIII a. valdė totoriai, XIV a. pradžioje Ldk Vytenis prijungė prie Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės. Ldk Vytauto Didžiojo laikais pastatyta pilis, kuri stovėjo iki XVIII a. XIV a. pabaigoje – XVI a. Davyd Haradoko kunigaikštystės centras. 1522 m. atiteko karalienei Bonai Sforcai, 1558 m. – Radvilų giminei. 1581 m. suteiktos Magdeburgo teisės. 1648-1650 m. apylinkių valstiečiai sukilo (Davyd Horodoko sukilimas) prieš ATR valdžią ir beveik du metus savarankiškai valdė regioną.[3]
1793–1917 m. Davyd Haradokas priklausė Rusijos imperijai, nuo 1796 m. Minsko gubernijai. XIX a. buvo miestelis ir dvaras Mozyriaus apskrityje, buvo cerkvė, katalikų parapija,[4] vietovė priklausė Chorsko valsčiui.[5] Po I pasaulinio karo trumpai gyvavo Davyd Haradoko valsčius, nors 1919 m. rugpjūčio 14 d. Davyd Haradokas buvo išbrauktas iš valsčiaus sudėties.[6] 1921–1939 m. priklausė Lenkijai, nuo 1939 m. – Baltarusijai, 1940 m. gavo miesto teises.[7]
Sovietmečiu tapo prietaisų pramonės centru.[8]
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]![]() ![]() | ||||||
1931 m. | 1991 m. | 2002 m. | 2009 m. | 2019 m. | ||
---|---|---|---|---|---|---|
10 500 | 7 700 | 7 200 | 6 700 | 5 818 | ||
|
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
- ↑ Davyd Haradokas. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. // psl. 325
- ↑ Беларуская энцыклапедыя: У 18 т. Т. 5: Гальцы — Дагон / Рэдкал.: Г. П. Пашкоў і інш. — Мн. : БелЭн, 1997. — Т. 5. — 576 с. — 10 000 экз. — ISBN 985-11-0035-8. — ISBN 985-11-0090-0 (т. 5).
- ↑ Dawidgródek. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. I (Aa — Dereneczna). Warszawa, 1880, 914 psl. (lenk.)
- ↑ Dawidgródek. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XV, cz. 1 (Abablewo — Januszowo). Warszawa, 1900, 391 psl. (lenk.)
- ↑ Dziennik Urzędowy Zarządu Cywilnego Ziem Wschodnich z dnia 14 sierpnia 1919, Nr. 12, poz. 99
- ↑ Davyd Haradokas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 541 psl.
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 127