Pereiti prie turinio

Daugpilio Šventųjų kankinių Boriso ir Glebo stačiatikių soboras

Koordinatės: 55°52′14″ š. pl. 26°32′16″ r. ilg. / 55.87056°š. pl. 26.53778°r. ilg. / 55.87056; 26.53778
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

55°52′15″š. pl. 26°32′16″r. ilg. / 55.870845°š. pl. 26.537883°r. ilg. / 55.870845; 26.537883

Daugpilio Šventųjų kankinių Boriso ir Glebo stačiatikių soboras
Cобор святых благоверных князей Бориса и Глеба
Soboro šoninis fasadas
Valstybė Latvijos vėliava Latvija  (Daugpilis)
Religija krikščionybė  (stačiatikių)
Tipas soboras
Raida
  Pradėta: 1903  Baigta: 1905
Būklė veikianti
Architektas Michailas Prozorovas
Stilius neobizantinis
Žemėlapis
Vikiteka Daugpilio Šventųjų kankinių Boriso ir Glebo stačiatikių soboras

Daugpilio Šventųjų kankinių Boriso ir Glebo stačiatikių soboras (latv. Daugavpils Svēto mocekļu Borisa un Gļeba pareizticīgo katedrāle, rus. Даугавпилсский православный кафедральный собор святых благоверных князей Бориса и Глеба) – Daugpilio miesto (Latvija) vyriausioji stačiatikių cerkvė. Statyta 19041905 kaip garnizono cerkvė, pašventinta 1905 metais. Neorusiškas stilius. Architektas – Michailas Prozorovas.

Dideliausia stačiatikių cerkvė Latvijoje, kas gali priimti 5 tūkst. lankytojų.[1]

  • Сахаров С. П. Православные церкви Латгалии. Историко-статистический обзор. Рига: 1939.
  • Kaminska R., Bistere A. Sakrālās arhitektūras un mākslas mantojums Daugavpils rajonā. — Рига: Neputns, 2006. — 296 с. — ISBN 9984-729-90-7
  1. Петровский, Юрий Даугавпилсский кафедральный собор Святых благоверных князей Бориса и Глеба отмечает свое 100-летие. «Наша газета» 2005 год, № 59 (343). Archyvuota kopija 2022-06-22 iš Wayback Machine projekto.