Daugirdavos dvaras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 55°18′14″š. pl. 23°22′54″r. ilg. / 55.30381373°š. pl. 23.38162885°r. ilg. / 55.30381373; 23.38162885

Dvaras Daugirdava
Daugirdavos dvaras, apie 1880 m.
Daugirdavos dvaras, apie 1880 m.
Vieta Daugirdai (Raseiniai), Raseinių rajonas
Įkurtas 1848 m.
Rūmų stilius Kaukazo dvarų stilius
Bajorų giminės Daugirdai
Pastatų būklė neišliko
Daugirdavos dvaras ant Dubysos upės kranto, apie 1900 m.
Daugirdavos dvaras ir upė Dubysa, apie 1900 m.

Daugirdavos dvaras – buvusi dvaro sodyba dabartiniame Daugirdų kaime, Ariogalos seniūnijoje, Raseinių rajone, apie 11 km į šiaurės vakarus nuo Ariogalos, 0,7 km į šiaurę nuo kelio  196  AriogalaRaseiniaiKryžkalnis .

Dvarvietėje pastatai neišlikę.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XVIII a. pabaigoje inžinierius ir Žemaičių tijūnas Stanislovas Daugirdas (Stanisław Dowgird Ciwun Żmudzki - lenk.) už uždirbutus pinigus iš Kaunas-Raseiniai kelio statybos įsigijo žemės Kėdainių apskrityje, Ariogalos valsčiuje, o XIX a. pradžioje pastatė Plemborgo dvarą, prie Dubysos pastatė malūną, nemažai pelno davė prie judraus kelio atidaryta smuklė.

Stanislovo sūnus Mykolas Steponas (g. 1807 - m. 1869) buvo inžinierius-karininkas, tarnavo Rusų Imperijos kariuomenėje, daugelį metų projektavo ir statė kelius ir geležinkelius Kaukaze. Už uždirbtus pinigus 1848 m. pastatė Daugirdavos dvarą.

Daugirdavos dvarui būdingas Kaukazo pastatų stilius. Pastatas buvo didelis, plytų mūro, keturių aukštų plokščio stogo centrinė dalis, su dviem trijų aukštų šlaitinių stogų sparnais, su balkonais trečiame aukšte. Pastatą projektavo ir statybas prižiūrėjo pats sąvininkas - Mykolas Steponas Daugirdas. Pagal Daugirdų šeimos legendą dvaro statybai buvo panaudotos vien vietinės medžiagos: plytos išdegtos vietinėje plytų gamykloje, metalinės sijos, balkonų atbrailos ir vinys pagaminti vietinėje kalvėje, mediena panaudota iš Daugirdų valdose buvusio miško, rišančioje medžiagoje tarp plytų buvo panaudoti tūkstančiai kiaušinių.

Po antro pasaulinio karo dvaras ir žemė buvo Sovietų valdžios nacionalizuoti, pastato kambariuose apgyvendintos kolūkyje dirbusios šeimos. 1950 m. gruodžio mėn. dvaro pastate kilo gaisras, žmonės nešė iš pastato savo daiktus, negesino liepsnų. Pagal liudininkų pasakojimus, plytų mūrą dengė geltonos liepsnos, nes statyboje buvo panaudoti vištų kiaušiniai. Po gaisro iš pastato liko tik pirmo aukšto sienų liekanos.

1952 m. pastato likučius įvertino iš Kauno atvykusi paveldo saugojimo komisija. Šiuo metu nei dvaro, nei ūkinių pastatų neišlikę.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]