Civilinio proceso teisė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Civilinio proceso teisė – proceso teisės šaka, reguliuojanti materialiosios civilinės teisės įgyvendinimo tvarką. Kadangi saviteismis yra uždraustas jau nuo senų laikų, todėl teisių įgyvendinimas prieštaraujant kitiems santykių subjektams galimas tik valstybės pagalba, tai yra per teismus. Valstybė turi prievartos taikymo monopolį, todėl privatinės teisės srityje civilinių teisių ir pareigų tvarką nustato civilinio proceso teisė.

Teisės šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kontinentinės teisės valstybėse pagrindiniai civilinio proceso teisės šaltiniai yra kofidikuoti įstatymai (žr. Civilinio proceso kodeksas). Žymūs Vokietijos civilinio proceso kodeksas, Austrijos civilinio proceso kodeksas, Rusijos Federacijos civilinio proceso kodeksas ir kiti.

Civilinio proceso teisės mokslas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Civilinio proceso teisę tiria procesualistikos šaka - civilinė procesualistika (civilinio proceso teisės mokslas). Lietuvoje civilinio proceso teisę tiria MRU Teisės fakulteto Civilinio proceso teisės katedra (vedėjas - prof. Stasys Vėlyvis), VU Teisės fakultete - Privatinės teisės katedra (procesualistai prof. Vytautas Nekrošius, prof. Valentinas Mikelėnas, kiti mokslininkai).

Lietuvos civilinio proceso teisė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis šaltinis - 2002 metų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas. Jo pirmtakas - tarybinis teisynas (LTSR civilinio proceso kodeksas, 1964 m.).

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Laužikas E., Mikelėnas V., Nekrošius V. Civilinio proceso teisė. I tomas. V., Justitia, 2003.
  • Laužikas E., Mikelėnas V., Nekrošius V. Civilinio proceso teisė. II tomas. V., Justitia, 2005.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]