Burhavės sindromas

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – Šaltinius nurodyti išnašomis. Jei galite, sutvarkykite.

Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti. Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan. Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.

Boerhaave'o sindromas arba stemplės sienos plyšimas atsiranda dėl gausaus vėmimo (barotraumos), esant sveikai stemplei.

Pirmą kartą šį sindromą aprašė Hermanas Boerhaave'as 1724 m., po barono Jano Gerrito van Wassenaerio mirties.

Pasaulio skubios chirurgijos draugija 2019 m. gegužę paskelbė atnaujintą šios būklės diagnozavimo ir valdymo informaciją.

Epidemiologija

Boerhaave'o sindromas sudaro 15 % stemplės perforacijos priežasčių, tai yra antra pagal dažnumą priežastis po jatrogeninių perforacijų.

Perforuota sritis dažniausiai (90 % atvejų) yra apatinėje stemplės dalyje, paprastai jos kairiajame krašte.

Diagnostika

Boerhaave sindromo diagnozė pagrindžiama:

• simptomais ir klinikiniai požymiais: krūtinės ar pilvo skausmas, atsirandančiais po vėmimo ;
• krūtinės ir pilvo kompiuterine tomografija su kontrasto kaupimu virškinamajame trakte, kuri gali rodyti tiek tiesioginius požymius (kontrastinės medžiagos nutekėjimą perforacijos lygyje), tiek netiesioginius požymius (pneumomediastinumas, poodinė emfizema, pleuritas, pneumoperitoneumas), taip pat padeda atmesti diferencines diagnozes: aortos disekaciją, ūminį pankreatitą, skrandžio apsisukimą ir kt.
• viršutine virškinamojo trakto endoskopija, kuri gali pasunkinti perforaciją, padidindama intraliuminalinį spaudimą, todėl būtina nustatyti perforacijos vietą ir ypač įvertinti stemplės būklę.

Prognozė

Boerhaave'o sindromo prognozė yra prasta. Mirštamumas yra 100 %, jei negydoma, o tarp gydomų pacientų svyruoja nuo 10 iki 50 %. Tai priklauso nuo gyvybinių rodiklių ir gydymo skubumo, nes sindromas dažnai yra lydymas sparčiai progresuojančių infekcinių komplikacijų (mediastinito su septiniu šoku).

Chirurginio gydymo būdai priklauso nuo vietinės stemplės audinių būklės. Laikui bėgant vystosi nekrozė su perforacijos kraštų pažeidimu, dėl kurio gali prireikti ezofagektomijos.

Jei gydymą vėluojama pradėti per 24 val., mirštamumas padvigubėja. Todėl svarbi yra greita diagnostika, patvirtinantys papildomi tyrimai ir tinkamas gydymas, kurį geriausiai atliktų specializuota medicinos chirurgų komanda.

Gydymas

Nėra bendro sutarimo dėl Boerhaave'o sindromo gydymo taktikos dėl jo retumo, nes tyrimai yra retrospektyviniai ir ne atsitiktinės atrankos (randomizuoti).

Kai kurios tyrėjų grupės siūlo endoskopinį gydymą su stemplės stentavimu, derinamą su perkutaniniu krūtinės ląstos drenavimu. Toks gydymas turi būti skirtas kruopščiai atrinktiems pacientams su neišreikštais simptomais, nes tai gali atidėti chirurginį gydymą ir pabloginti prognozę .

Paprastai reikalingas skubus chirurginis gydymas, jis derinamas su:

• sepsio gydymu, skiriant plataus spektro antibiotikus ir priešgrybelinį gydymą, taip pat, esant poreikiui, gyvybines funkcijas palaikantis gydymas: dirbtinė plaučių ventiliacija, vazopresoriai, dializė ir t. t.
• su chirurginiu gydymu susietas tarpuplaučio, pleuros ar pilvo drenažas. Chirurginis gydymas taikant laparotomiją ar net torakotomiją leidžia susiūti stemplę dviejose plokštumose – gleivinėje ir raumeniniame sluoksnyje, pašalinus perforacijos kraštus. Siūlė padengiama atliekant omentoplastiką, tarpšonkaulinį ar freninį, pleuros raumenų atvartą arba skrandžio dugno plikaciją. Tai kombinuojama su transhiataliniu pleuros atvėrimu, dvišaliu perkutaniniu krūtinės drenavimu, transhiataliniu tarpuplaučio drenavimu, gastrostomos įdėjimu ir maitinamąja jejunostoma. Esant gastrostomai, maitinamasis nazogastrinis zondas nėra būtinas.

Pooperacinis stebėjimas turi įtraukti ankstyvą enterinį maitinimą, priešinfekcinį gydymą ir stebėjimą intensyviosios terapijos skyriuje. Atsižvelgiant į klinikinę raidą, peroralinis maitinimas gali būti vėl pradėtas maždaug 10 pooperacinę dieną, prieš tai patikrinus, ar nėra stemplės fistulės, atliekant pilvo kompiuterinę tomografiją su kontrastine medžiaga.

Šaltiniai

1. (Derbes VJ, Mitchell RE Jr, «  », Bull Med Library Assoc, vol. 43, n^o 2,‎ 1955, p. 217-40. (PMID 14364044, lire en ligne [archive] [PDF])
2. Mircea Chirica, Michael D. Kelly, Stefano Siboni et Alberto Aiolfi, «  », World Journal of Emergency Surgery, vol. 14, n^o 1,‎ décembre 2019 (ISSN 1749-7922, DOI 10.1186/s13017-019-0245-2, lire en ligne [archive], consulté le 15 août 2019)
3. Brinster CJ, Singhal S, Lee L, Marshall MB, Kaiser LR, Kucharczuk JC, «  », Ann Thorac Surg, vol. 77, n^o 4,‎ 2004, p. 1475-83 (PMID 15063302)
4. de Schipper JP, Pull ter Gunne AF, Oostvogel HJ, van Laarhoven CJ, «  », Dig Surg, vol. 26, n^o 1,‎ 2009, p. 1-6. (PMID 19145081)
5. Jougon J., «  », Eur J Cardiothorac Surg., n^o 25 (4),‎ avril 2004, p. 475-479