Miniatiūrinė keramika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Miniatiūrinė keramikaarcheologinių tyrimų metu randami smulkūs nuo 3–4 iki 8–12 cm aukščio ir nuo 3 iki 10–12 cm skersmens moliniai indeliai.

Arealas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miniatiūrinės keramikos randama daugelyje Šiaurės, Šiaurės vakarų Europos bronzos ir geležies amžiaus laidojimo paminklų, rečiau senovės gyvenvietėse arba piliakalniuose. Gerai išdegtų indelių sienelės stačios, cilindro, kibiro formos arba profiliuotos, dažniausiai plonos. Pasitaiko ir prasčiau padarytų, storomis sienelėmis indų. Miniatiūrinės keramikos paviršius lygus, gludintas arba kiek grublėtas, dažniausiai neornamentuotas, tik nedidelės dalies puoštas smulkiomis duobutėmis, įkartėlėmis, linijomis. Manoma, ji galėjo būti naudojama buityje arba kaip įkapės.

Rytų Baltijos regione miniatiūrinė keramika būdinga I a.VII a. Vakarų Lietuvos kapinynams su akmenų vainikais, taip pat V a.XI a. kuršių kapinynams, rečiau aptinkama prūsų Sembos pusiasalio, Vidurio Lietuvos kapinynuose ir Rytų Lietuvos pilkapiuose. Miniatiūrinė keramika rasta ir kai kuriuose piliakalniuose (Nemenčinės piliakalnis, Kunigiškių piliakalnis, Petrešiūnų piliakalnis).[1] Birutės kalno papėdės gyvenvietėje miniatiūrinė keramika, 8–14 cm aukščio puodeliai, sudarė apie pusę visos lipdytos keramikos.

Technika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal formą skiriami 4 miniatiūrinių puodelių tipai. Indelius lipdė iš juostų; mažesnių puodelių tarpus užspaudydavo pirštais, todėl jie ne tokie dailūs, su įspaudais dugneliuose. Sujungę didesnių indų juostas, šonus glaistydavo iš viršaus žemyn. Lipdytų puodų sienelės buvo apie 1 cm storio, o molyje pasitaikė iki 5 mm dydžio granito priemaišų. Kur kas rečiau moliui liesinti naudotas smėlis. Ornamentas miniatiūriniams puodeliams nebūdingas, tik keletas jų turėjo įkartas briaunų viršuje.

Daugelio puodų žiedimo žymės labai neryškios. Lipdytus su žiedimo žymėmis puodus nuo lipdytų skiria tik dailesnė ir taisyklingesnė forma, kartais rievelės šonuose, charakteringai įlenkta dugno kojelė. Jie plonesnėmis sienelėmis ir didesni, geriau išdegti, molis taip pat liesintas grūstu granitu, rečiau – smėliu. Pagal indų pavidalą, proporcijas bei briaunų formas lipdytą ir su žiedimo žymėmis keramiką galima suskirstyti į 14 tipų.[2]

Kiti straipsniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Egidijus Šatavičius. Miniatiūrinė keramika. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 172 psl.
  2. Vladas Žulkus. Birutės kalno papėdės gyvenvietės keramika. Aruodai.lt